Klausimas: Laba diena, niekada nerašau į tokius puslapius, čia mano pirmas kartas. Patekau į labai keblią situaciją, nebežinau, ką galvoti ir kaip toliau elgtis. Ilgą laiką buvau vienišas, laukiau tinkamos mergaitės, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu kartu su ja. Ir nors esu jaunas, bet stengiausi save užimti, mokytis, dirbti, sportuoti, kad kai ta laimė ateis, aš būčiau jai pasiruošęs. Iš esmės pakeičiau save į gerą pusę.

Ir štai prieš 3 mėnesius sutikau kai ką labai ypatingo savo širdelei. Viskas buvo kaip sapne, turėjome bendrų temų, ne vieną kartą save pričiupome netgi galvojant tokiomis pačiomis mintimis, santykiai buvo kupini aistros, seksas buvo nuostabus, kalbėjome, svajojome apie ateitį ir t.t. Buvau labai laimingas, tikėjau, kad pagaliau sutikau savo žmogų, mačiau tyrą šypseną jos veide, ir tai buvo nesuvaidinta laimė.

Ji man prieš pradedant viską pasakė, kad nesenai išsiskyrė su savo buvusiu, su kuriuo ji gyveno 2 metus, bet, kaip ji sakė, jis daugiau jei nerūpėjo, tai aš ir nusiraminau. Bet staiga, kai viskas buvo tikrai gražu, ji labai pasikeitė, tarsi kažkas būtų jai nutikę. Supykau, kad ji mane ignoruoja, bet susitikom, bandėm išsiaiškint. Nebemačiau laimės jos akyse, tik liūdesį. Ji man pradėjo kalbėti, kad nenori rimtų santykių, bet pripažino, ir aš mačiau, kad jai labai gera su manim. Tada dar buvome kartu, bet jos akyse mačiau, kad kažkas netaip.

Bandžiau visaip klausti, ji man nieko konkretaus nepasakė. Vienu momentu, kai jau prispaudžiau ją ir pateikiau argumentų, kad kažko ji man nepasako, jos akyse pamačiau ašaras. Apkabinau ją, pats vos neapsiverkiau. Ji tik pasakė, „nemylėk manęs, aš blogas žmogus, man iš tavęs tik vieno reikėjo – sekso“. Man tai labai skaudu, kai vos prieš kelias dienas mačiau džiaugsmą jos veide, vos tik mane pamačius. Visai jos nebesuprantu. Žinau, kad ji turi finansinių problemų, kurios ją gali kamuoti, tiesa, ir buvęs jos vis dar apsireiškia, ir ji pradėjo dažniau būti su jo draugais nors jo jau ten ir nebėra.

Bandau viską sau į galvą sudėlioti, viena mano pusė sako: tiesiog išeik, pamiršk, bet kita pusė žino, kad kažkas čia ne taip, kažką aš čia praleidžiu, netikiu kad ji tikrai nori mane pamiršti, tuo labiau, kad vis dar susitinkam. Manau, kad jai kažkas tiesiog nutiko, ko ji man nepasako, ir aš nebežinau, kaip toliau elgtis, ar tiesiog išeiti ir pamiršti, ar pasilikti su ja ir stengtis praeiti visus sunkumus, nes aš nuoširdžiai tikėjau, kad ji – TAS žmogus. Prašau padėkite man susiprasti, man dabar tai didėlė kančia ir nusivylimas.
Iš anksto jums dėkoju. Su pagarba,
Martynas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas Martynai, suprantu tavo skausmą ir nusivylimą, kai mergina, apie kurią tu galvojai, jog ji yra pagaliau sutikta tavo svajonių draugė, staiga tau nesuprantamai pasikeitė. Įsivaizduoju, kokia kilo jausmų sumaištis, kai bandei kalbėtis, norėjai išsiaiškinti, kas atsitiko, tačiau mergina nieko konkretaus tau neatsakė. Nežinojimas baisesnis už tiesą, kad ir kokia ji bebūtų.

Sunku pasakyti, kas konkrečiai vyksta merginos gyvenime. Apie tai geriausiai galėtų ji pati pasakyti, nors neretai žmogus būna taip pasimetęs, kad niekaip negali paaiškinti savo nuotaikų kaitos. Mano akimis, merginos būsena gali būti susijusi su tuo, kad ji neseniai išsiskyrė su buvusiu, su kuriuo draugavo dvejus metus. Nemanau, kad ji tau melavo, sakydama, jog tas vaikinas jai daugiau neberūpi. Tikėtina, kad ji tuo pati nuoširdžiai tikėjo. Tačiau išsiskyrimas su žmogumi, kuris ilgą laiką buvo brangus, nėra paprastas procesas. Mergina išgyvena netektį. Tuo būtų galima paaiškinti liūdesį jos akyse.

Nedėkingas dalykas, Martynai, yra susidraugauti su mergina (tas pats merginoms – su vaikinu), jei ji neseniai išsiskyrė. Draugės gedėjimo laikotarpiu tai gali tapti jos bandymu įrodyti sau ir kitiems, kad ji yra verta dėmesio. Žaisliuku, padedančiu nusiraminti ar užsimiršti. Nosinaite ašaroms šluostyti. Žmogumi, kuris būdamas šalia, nors kažkiek užpildo jos geliančią vienatvę Ir tai ji daro ne todėl, kad yra bloga ir sąmoningai naudojasi tavimi, o todėl, kad, pati to nesuprasdama, bando gelbėtis nuo išsiskyrimo skausmo.

Jei nuspręstum likti su mergina, tai svarbu mokytis kantrybės ir ugdyti sugebėjimą priimti ją visokią, nesistengiant žūt būt pralinksminti. Natūralu būtų pasiteirauti, kokią pagalbą ji yra pasirengusi priimti iš tavęs ir, jei tau priimtina, suteik norimą pagalbą. Protinga būtų nusistatyti sau laikotarpį, kurį suteiksi jai skausmingos praeities paleidimui ir atsivėrimui naujiems santykiams. Tačiau, Martynai, šiuo laikotarpiu geriau nepuoselėti vilčių, kad ji liks su tavimi, kai atsigaus po išsiskyrimo. Statistikos nėra, tačiau ne be reikalo sakoma, kad tokiais atvejais geriau būti trečiu nei antru.

Ką dar galėtum padaryti, būdamas santykiuose su ja? Būk savimi ir nesiek pakeisti jai buvusio, tapdamas panašiu į jį. Stenkis įnešti į jos gyvenimą būtent tai, kas susiję TIK su tavimi. Siūlyk jai naują veiklą, kuri be abejo tau pačiam miela. Pasidomėk, kas ją džiugindavo anksčiau ir ko jai trūko nutrūkusioje draugystėje. Galbūt tai galėtų jus suartinti. Svarbu, kad dabartinis džiaugsmas jai ne primintų ankstesnius santykius, bet būtų susijęs jau su dabartine draugyste ir tavimi.

Įsivaizduoju, kad gali kilti noras pasirodyti merginai geresniu nei buvęs jos draugas, tačiau nederėtų stengtis jai įtikti, pildant visus jos pageidavimus ar bandant atspėti jos norus. Mergina turi suprasti, kad tu pats save pakankamai aukštai vertini ir neleisi, kad tavimi naudotųsi ar elgtųsi nepagarbiai.

Vistik, Matynai, vien iš laiške pateiktos informacijos negalėčiau užtikrintai teigti, kad merginos liūdesio priežastis yra būtent išsiskyrimo skausmas. Genys margas, gyvenimas dar margesnis, tad ir priežasčių gali būti įvairiausių. Be to ne psichologo užduotis yra duoti patarimus. Tai tavo užduotis rasti sprendimą ir prisiimti su juo susijusias atsakomybes. Nors trys mėnesiai nėra ilgas draugystės laikotarpis, tu jau patyrei galimo išsiskyrimo skausmą.

Linkiu stiprybės. Žinok, kad tai, kas mūsų nesugniuždo, mus dar labiau užgrūdina ir sustiprina.

Linga Švanienė
Straipsnis prašytas portalui psichika.eu.

Klausimas. Sveiki, galbūt esu per daug pasiklydusi savyje, galbūt tiesiog negaliu rasti teisingo kelio. Dėl to rašau jums ir tikiuosi sulaukti pagalbos. Mano praeitis buvo sunki, neturėjau draugų, bijojau bendrauti, buvau nedrąsi net prie savo artimųjų. Ir štai atėjo ta diena, kai sugalvojau, jog laikas keistis. Iš tiesų pasikeičiau, žmonės šito nepastebėjo, bet pastebėjau aš.

Labai nepakenčiu kritikos, o mano šeimoje kritikuojančių žmonių labai daug, sulaukiu gan dažnai tokių komentarų „tu ne taip padarei“, „turėjai labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir t.t.. Patikėkit, tai išgirdus nori imti ir pasiduoti, bet viską darau, kad padrąsinčiau save ir kad mano mintys būtu tik teigiamos. Va, gal ir blogai tas, jog noriu kad visos mano mintys būtų tik teigiamos, nes kai ateina priešiškos, neigiamos mintys, atrodo, viskas, ką tiek ilgai ir su atidumu kūriau, pradeda griūti per sekundę.

Noriu, ko tikriausiai nori ir kiekvienas žmogus: noriu būti laiminga, noriu mylėti, bendrauti be kliūčių, būti savimi, svarbiausia noriu laisvės. Tačiau mintys man to neleidžia, jos lenda į galvą kaip įkyrūs šunys ir neduoda man ramybės. Aš nuo jų pavargau ir nežinau kaip nuo jų apsiginti. Po savaitės išvažiuoju studijuoti, nauja aplinka, nauji žmonės, ir nenoriu vėl visko sugriauti.

Skaitau kitų žmonių straipsnius, tokius kaip Alex Monaco, jie įkvepia, bet tas įkvėpimas greitai dingsta, bandau pagalbos kreiptis į Dievą, bet po to atsimenu, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tai aš atsakingą už savo gyvenimą, niekas kitas, jis tik gali padėti, bet tavo gyvenimo už tave nenugyvens. Ieškau savo trūkumų, savo privalumų, rašau dienoraštį, kai jaučiu, kad labai to reikia, praktikuojuosi atsipalaidavimo pratimus, man jie padeda, bet vėl pasikartosiu, jog neilgam. Padėkit! Beata (vardas pakeistas)

Atsakymas. Labas, Beata, iškart pasakysiu, kad tu jau dabar padarei labai daug. Visų pirma, tu nusprendei pasikeisti ir tau iš dalies pavyko, nes svarbiausia, kad pasikeitimus matai pati. Tu skaitai įkvepiančią literatūrą, ieškai stiprybės tikėjime, rašai dienoraštį, mokaisi atsipalaiduoti. Tai iš tiesų labai daug ir, panašu, kad jau padarei didžiąją dalį to, ką galėjai padaryti savarankiškai.

Beata, tau nesuprantama, kaip gali taip kruopščiai ir rūpestingai kurtas pozityvumas sugriūti praktiškai per akimirką. Kodėl jis neatlaiko užplaukiančios niūrių minčių bangos. Iš tiesų tame nėra nieko keisto. Atsakymas slypi tėvų programavime. Tavo išvardintos artimųjų nuostatos „tu ne taip darai“, „turi labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir kt. būtent išreiškia tą psichinę juodumą, kurią bandai nudažyti šviesiomis spalvomis. Kad ir kiek bedažytum supuvusią sieną, nauja ji netaps.

Įsivaizduoju, kad tau kyla klausimas, kodėl tėvų programavimas toks patvarus. Jis panašus į sukietėjusią lavą, nepasiduodančią pakeitimams. Esmė tame, kad tėveliai, kad ir norėdami paties geriausio, padarė tau meškos paslaugą. Vaiko psichika yra labai paslanki, be to vaikas neturi gyvenimiškosios patirties, kuri leistų jam suabejoti tėvų žodžiais. Gerai, jei tie žodžiai paskatinantys, padrąsinantys. Tačiau paprastai, tėvai vaiką bara, draudžia, priekaištauja, peikia, kritikuoja ir tai trunka diena iš dienos. Kaip lašas po lašo akmenį pratašo, taip mažo žmogaus psichikoje susiformuoja įsitikinimai, kad aš esu nevykėlis, visada kažką padarau ne taip, aš nieko nesugebu, iš manęs nieko gero neišeis. Šie negatyvūs įsitikinimai užsifiksuoja kaip neginčijamos aksiomos, ir jų pagrindu ima veikti juodų minčių generavimas. Tu bandai sąmoningai pakeisti ir valdyti šį procesą, tačiau eilinė kritika pataiko į vaikystėje įdiegtą nuostatą ir ją suaktyvina.

Yra nemažai būdų, kaip pakeisti vaikystėje susiformavusius įsitikinimus. Čia pateiksiu vieną iš jų, taip vadinamą afirmacijos sustiprinimo psichotechniką, aprašytą prof. S. Kovaliovo knygoje „NLP konsultavimas. Įvadas į žmogaus gerovę“. Afirmacija vadiname tau patinkančio įsitikinimo formuluotę. Ją sudarai, įvardinusi tau netinkamą įsitikinimą ir atsakydama į klausimą, ko noriu vietoj jo. Tarkim, tavyje gyva nuostata „Aš nieko nesugebu.“ Kaip būtų galima ją pakeisti? Gal į „Aš sugebu tai, ką noriu sugebėti.“ Tai ir bus norima afirmacija, su kuria dirbsi, kaip siūlo S.Kovaliovas.

1. Kasdien dirbkite su viena arba dviem (bet ne su visomis iš karto) afirmacijomis. Geriausias laikas- prieš miegą arba prasidedant dienai (iškart atsibudus), arba kai jaučiate nerimą. Darbą su afirmacijomis tęskite tol, kol jos bus tvirtai integruotos. Kad tai jau įvyko, suprasite pagal jūsų pasąmonės tvirtą pozityvų atsaką į afirmaciją, kurią norite įtvirtinti.
2. Į afirmaciją įtraukite savo vardą. Rašykite arba/ir kartokite afirmaciją pirmu, antru ir trečiu asmenimis.

Beata, tavo atveju viena iš afirmacijų trimis asmenimis skambėtų taip:
– Aš Beata, sugebu tai, ką noriu sugebėti.
– Tu, Beata, sugebi tai, ką nori sugebėti.
– Beata sugeba tai, ką nori sugebėti.

3. Afirmacinius teiginius užrašykite į diktofoną ir juos klausykite, kada tik galite (pavyzdžiui, vairuodami automobilį).
4. Įpraskite kartoti afirmacijas garsiai prieš veidrodį. Kartokite tol, kol pasijusite atsipalaidavę arba kol veidrodyje pamatysite savo veido išraišką, atitinkančią afirmacijos turinį.
5. Pagaliau, visur, kur tik įmanoma, patys sau kartokite afirmaciją– ypač, jeigu nenorite jos rašyti. Tai „suveiks“, nors būtent afirmacijų rašymas veikia efektyviau, nes jo metu įtraukiamas visas spektras jausmų, minčių ir emocijų.

Beata, pateikta psichotechnika – pirmasis žingsnis, keičiant tave ribojančius vaikystėje užsifiksavusius įsitikinimus. Priminsiu, kad padedant psichoterapeutui norimus rezultatus pasiektum greičiau, nei dirbdama savarankiškai. Linkiu sėkmės!
Šis straipsnis-atsakymas parašytas portalui psichika.eu.
Linga Švanienė

Klausimas. Sveiki, išgyvenu netekties skausmą. Mamytė pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo 12 metų, dabar man 24 metai, o skausmas niekur nedingsta. Kai pradedu galvoti apie šią situaciją, mane sukausto baimė, pulsas padažnėja (galbūt todėl, kad aš buvau visos šitos situacijos liudininke). Dabar esu aukos vaidmenyje, savęs gailiuosiu, po truputį stengiuosi atleisti, bet suvokiu, kad tik mintimis sugebu ištarti žodį „atleidžiu“, bet širdimi to padaryti neišeina. Noriu atleisti, labai ją myliu, bet nežinau, nuo ko pradėti. Kai galvoju apie šią situaciją, jaučiu, kaip sugrįžtu į tuos 12-tuosius metus ir negaliu iš to skausmo išsivaduoti. Pyktis mamai po truputį virsta į gailestį jai.
Liepa (vardas pakeistas)

Atsakymas. Labas, Liepa, rašai, kad mamytės netekties skausmas tave lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta. Įsivaizduoju, kaip baisu tau, dar vaikui, buvo išgyventi jos mirtį. Girdžiu, kad mamai jautei pyktį, dabar virstantį į gailestį, kad niekaip negali jai atleisti. Paprastai gedėjimo laikas tęsiasi taip ilgai, kyla tiek daug prieštaringų jausmų, o netekties skausmas su laiku nemažėja, kai artimas žmogus nusižudo. Nors tu, Liepa, neparašei, dėl ko negali mamai atleisti, man kyla mintis, kad tau tada teko išgyventi būtent tai. Net jei suklydau, nuoširdžiai tave užjaučiu.

Suprantu tave, Liepa, kad tau labai norisi mamai atleisti, tad ir klausi, kaip tai padaryti ar bent nuo ko pradėti. Yra toks pasakojimas apie du vienuolius, kurie priėjo patvinusią upę. Ant kranto stovinti jauna moteris pasiskundė, kad bijo bristi per šniokščiantį srautą, ir paprašė vienuolių pagalbos. Senasis vienuolis tik nudelbė akis, nes jiems buvo draudžiama net žiūrėti į moteris. O jaunesnis užsikėlė moterį ant nugaros ir, pernešęs ją per upę, paleido. Moteris padėkojo, ir visi nuėjo savo keliais. Vienuoliai ilgą laiką keliavo tylėdami, kol senasis neiškentė ir ėmė priekaištauti, kad jaunesnysis nusižengė taisyklėms – ne tik kad žiūrėjo į moterį, bet dar ir prie jos lietėsi. Jaunesnysis vienuolis į tai jam atsakė: „Aš pernešiau ją per upę, paleidau ir pamiršau. O tu, pasirodo, vis dar ją mintyse nešiesi…“

Liepa, papasakojau tau šią alegoriją, nes ir tu vis dar nešiesi savo mamą ir jos mirtį, už kurią negali atleisti. Įvykis įvykiui nelygu, tačiau šis sunkus nešulys jau gerokai tave iškankino. Taip yra neteisinga, nes už sunkius nusikaltimus žmogus baudžiamas 10 metų laisvės atėmimo, o tu save baudi jau 12 metų ir galo tam nematai, nors esi visai nekalta.. Kartu labai nori atleisti, paleisti.

Pabandyk įsivaizduoti mamą, stovinčią ar sėdinčią kažkur netoli tavęs, tiesiog ten, kur ji tau pasirodys. Papasakok jai, ką tau teko išgyventi per tuos dvylika metų. Pasakyk, kad pykai, kad negali atleisti ir kartu labai ją myli. Kad tau jos labai trūko gyvos, kad jauteisi vieniša, išduota. Ir kai nebeliks žodžių, įsivaizduok, kaip išimi iš savęs tą baisųjį vaizdą, kuris vis dar gyvas tavyje, ir atiduok jį mamai: „Mama, aš atiduodu tau tą paveikslą, nes jis trukdo man gyventi.“ Pamatyk, kaip mama jį paima ir, galbūt, nusišypso. Galbūt mama paprašys tavęs atleidimo, tikriausiai pasakys, kad tave labai myli ir linki viso geriausio. Išgirsk jos žodžius. Judvi tiek daug nespėjote viena kitai pasakyti. Ir jei tau norėsis, gali perduoti mamai savo meilės jai simbolį. Gal tai bus šviesa, gal gėlė, gal širdies vaizdas. Nesvarbu, kas. Pamatyk, kaip mama jį priima ir savo ruožtu tiesia tau savo dovaną, išreiškiančią jos meilę tau. Priimk ją ir „įsidėk į save“. Galbūt dabar jau galėsi ištarti mamai „atleidžiu.“ Po šio „pokalbio“ leisk mamai nutolti.

Liepa, kaip supranti, tai – pirmasis žingsnis mamos paleidimui. Geriau būtų, jei ir šią psichotechniką atliekant tau padėtų psichoterapeutas, bet gali pabandyti ir pati. Kviečiu neapsiriboti vien tuo. Kreipkis į psichologą tolesnės profesionalios pagalbos. Viena tikrai žinok, kad atleisti mamai ir susigražinti vidinę ramybę yra įmanoma. Stiprybės tau.
Straipsnį-atsakymą rašiau portalui psichika.eu


Linga Švanienė

Klausimas: Sveiki, aš turiu tokią bėdą, kuri kitiems tikriausiai pasirodytų ne tokia jau ir didele bėda. Tačiau dėl to aš jaučiuosi labai blogai ir man ji neduoda ramybės.

Mano pirmasis vaikinas, kurį aš rimtai įsimylėjau, labai nepatiko mano mamai. Ji nuo pat pradžių prieštaravo, kad su juo draugaučiau. Tačiau jis buvo geras, nieko blogo nedarė. Nei rūkė, nei gėrė. Galiausiai mes išsiskyrėm, nes aš tikriausiai neatlaikiau mamos priekaištavimų.

Iki šiol likom draugais, ir jis nori, kad grįžčiau pas jį. Aš pati to kartu ir noriu, ir nenoriu, nes tiesiog nematau ateities. Aš nenoriu jo skaudinti ir nenoriu pati liūdėt dėl jo. Norėčiau likti draugais, bet pati labai pavydžiu, kai matau jį su kita. Taigi, net nežinau, kaip elgtis toliau.
Loreta (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Loreta, situacija, į kurią pakliuvai, yra pakankamai tipiška, kadangi joje pasireiškia tavo nepasitikėjimas savimi ir priklausomybės nuo kitų asmenų. Iš vienos pusės esi priklausoma nuo mamos ir nori būti jai gera paklusnia mergaite, o iš kitos pusės negali paleisti draugo, tau kyla pavydas, matant jį su kita. Suprantu, kad jauti didelę įtampą, tampoma į priešingas puses.

Tavo situacija metaforiškai man priminė anekdotą, kuriame miško žvėrys gavo nurodymą išsiskirstyti į dvi grupes: į gražius ir protingus. Tik beždžionė liko vietoje, niekaip negalėdama apsispręsti, prie kurios grupės jungtis, nes ji yra ir graži, ir protinga. Žmogus, be abejo, gali būti ir gražus, ir protingas, tačiau įtikti dviems tarpusavyje nesutariantiems asmenims praktiškai yra neįmanoma, jeigu… Jeigu tu pati nesi savarankiška ir kausai ne savęs, o kitų.

Tavo priklausomybė nuo mamos pasireiškia per dideliu mamos kišimusi į tavo gyvenimą, kontroliavimu, reguliavimu, savo svajonių perkėlimu tau. Savo ruožtu tu pati stengiesi atitikti mamos lūkesčius, išgyveni kaltės jausmą, susierzinimą, pyktį, bejėgiškumą. Neparašei, koks tavo amžius, tačiau, suprantu, kad nebesi vaikas. Ir net, jei šiuo metu finansiškai dar priklausai nuo tėvų, kitais atžvilgiais jau laikas tapti savarankiška asmenybe.

Sunku pasakyti, ar susiformavo tavo priklausomybė nuo vaikino, tačiau kai kurie požymiai jau reiškiasi: tu bijai jį skaudinti, išgyveni pavydo jausmą, matydama jį su kita mergina. Aišku, kad ryšys su vaikinu yra kur kas silpnesnis nei su mama, kuriai tu paklusai. Išoriškai paklusai, o viduje vis dar kankiniesi, nežinodama, kaip elgtis toliau.

Deja, negaliu patarti, kaip tau elgtis, nes šis uždavinys yra tavo, ir tik tu pati gali jį išspręsti. Visų pirma jis ragina tave tapti savarankiškai, pasitikėti savimi ir sugebėti prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Kita vertus, jis tau primena, kad svarbiausia yra ne įtikti kitiems, o išlikti ištikimai pačiai sau. Padedant psichologui išsiugdyti trūkstamus bruožus galėtum kur kas greičiau nei pati viena.

Aš nežinau, kokį sprendimą priimtum analogiškoje situacijoje, jei pilnai pasitikėtum savimi. Gal pasakytum mamai, kad ją myli ir vertini jos nuomonę, tačiau jau esi suaugusi ir savo draugus renkiesi ir ateityje rinksiesi pati. O gal pasikalbėtum su draugu apie tai, kad jis yra tau brangus, tačiau kol kas tu nesi pasirengusi rimtesniems santykiams, todėl norėtum išlikti su juo paprastais draugais ir linki jam viso geriausio, jei jis susiras kitą merginą. Bet kuriuo atveju tai būtų tavo pačios laisvas sprendimas, nepriklausomas nei nuo mamos priekaištų, nei nuo draugo įkalbinėjimų. Sėkmės!
Šį straipsnį atsakymą parašiau portalui psichika.eu

Klausimas: Sveiki, noriu patarimo, problema tikrai gana rimta, esu jau senokai pasimetusi. Visaip bandau kalbėtis, aiškintis, bet nepavyksta. Su draugu kartu esame daugiau nei pusantrų metų. O pirma problema būtų tokia, jog mano vaikinas visada turi būti teisus, visada kalta lieku aš, nors ir taip nebūna. Ir tu jam niekaip neįrodysi, kad jis šį kartą pasielgė neteisingai, jis tai neigs, suras kažkokią kvailą priežastį. Aš net jau nebeturiu kantrybės aiškintis, nes žinau, viso pokalbio pabaiga: jis lieka teisus, o aš verkdama turiu klausytis, kaip jis sako: „Nustok verkt vieną kartą.“ Mane tas dar labiau erzina. Jis niekada neatsiprašo, nebent aš priverčiu, ir tai ne visada.

Manau jis turi problemų, bet nežinau kokių. Jis nesikalba su manim, užsidaręs. Aišku sako, kad jam viskas gerai, jis laimingas. Aš net neabejoju, kad mane myli, tikrai jaučiu dėmesį, rūpestingumą, šilumą, pavydą.

Dažnai pykstamės ir dėl kitos problemos. Aš manau, kad jis – darboholikas. Man asmeniškai nenormalu dirbti nuo ryto iki nakties, ir taip kiekvieną dieną. Kai pasakau, kad jis per daug dirba, išgirstu tokius žodžius: „Tu žiūri, iš ko pinigus gaut? Gyvent? Naudą? Kažkaip atrodo, kad tik nori būt kartu ir viskas, ir tuo gyvenimas užsibaigia.“ Ir kaip tokie žodžiai gali neskaudint? Jaučiuos kaip niekas, kai jis taip pasako.

Susitinkam mes labai retai, nes visada yra darbo. Suprantu, tikrai jo yra, bet jis vienintelis šeimoj tiek susigalvoja darbo ir tiek dirba. O kai pasakau, kad pasiilgau, norėčiau daugiau laiko kartu pabūti, prasideda pykčiai, kad aš noriu jį atskirt nuo šeimos, darbų ir būti diena iš dienos kartu ir nieko neveikti. O jei sakau, kad aš taip nenorėjau pasakyti, tai jam mano žodis nieko nereiškia, ir jis būna teisus su savo neteisingais įsitikinimais. Jis mano, kad mes dažnai susitinkam. O susitinkam kažkur kas dvi, tris dienas po kelias valandas. Būna, kad ir visą dieną, bet tada dirbam pas jį.

Kiek aš bandžiau su juo kalbėtis, tartis, rasti sprendimus. Jis viską neigia, ir jam viskas gerai, tik man vienintelei viskas blogai ir aš esu niekuo nepatenkinta tinginė, nieko nedaranti ir be tikslų.
Patarkit, nebežinau, ką daryti su jo charakteriu, požiūriu ir manęs nevertinimu. Visada juo rūpinuosi, domiuosi, nepalieku liūdno, pikto. Visada darau tik geriausia, stengiuosi nuraminti, kai jis piktas. Jis to nedaro su manim, nes jam atrodo, kad nuraminimai – nesąmonė.

Mūsų mąstymai yra truputi skirtingi, bet tai netrukdo būti kartu. Tikrai vienas kitą labai mylim, mums gera kartu, esam labai artimi ir įdomūs. Visada turim veiklos ir vienas kitam nenusibostam. Nėra taip, kad kiekvieną dieną pykstamės. Bet kartais jam užeina kažkas.

Tikrai neįsivaizduoju, ką man daryti, kad pasibaigtų mūsų durni pykčiai ir jis išbristų iš savo rutinos. Noriu jam padėti, noriu, kad išmoktų pripažinti savo klaidas ir nenormalų norą visada dirbti. Kaip man elgtis ir ką daryti? Patarkit, būčiau labai dėkinga, nes pati jau nesusitvarkau.
Aurelija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Aurelija, vienas iš nedėkingiausių dalykų yra stengtis padėti kitam, kai jis tos pagalbos neprašo ir nenori. Galima iškart pasakyti, kad tavo pastangos bus bevaisės. Nes draugui ir taip gerai. Jis yra patenkintas ir laimingas. Tai tau norėtųsi, kad draugas išmoktų pripažinti klaidas, o jis puikiai jaučiasi būdamas įsitikinęs, kad yra teisus. Tu pageidauji daugiau būti kartu su juo, o vaikinas mano, kad kur kas svarbiau yra dirbti ir uždirbti pinigus. Kodėl jis turėtų norėti keistis.

Blogai yra tau. Tavęs netenkina tokie santykiai. Tad aišku, kad kažką reikia keisti. Tu tikriausiai girdėjai posakį, kad kai negali pakeisti kitų ar situacijos, gali pakeisti save ar savo požiūrį. Įsivaizduoju, kad tave gali papiktinti šie žodžiai, nes manai, kad draugas turi problemų, o ne tu, tad keistis reikėtų jam. Neskubėk prieštarauti. Dviejų žmonių santykiai yra sistema, o bet kokioje sistemoje keičiantis vienam elementui, ima keistis ir kitas. Tokiu būdu keisdamasi pati, netiesiogiai galėsi įtakoti ir vaikino keitimąsį. Jei sutinki su tuo, galim eiti toliau.

Yra daug būdų, kaip keisti save ir savo požiūrį į aplinką. Galima, pavyzdžiui, atrasti ir suteikti tave skaudinančiam reiškiniui naują prasmę, paklausiant savęs: „O kas tame yra gero ir ko tai mane moko?“ Štai tu bandai draugui pasakyti, kad jis yra neteisus, tačiau jo neįmanoma nuginčyti ar ką nors jam įrodyti. Kas tame gali būti gero tau? Tu draugauji su stipriu žmogumi, turinčiu savo nuomonę ir mokančiu ją apginti. Ar tai gerai ar blogai? Daugiau pliusų nei minusų, nes juk nenorėtum draugauti su mėme, lepšiu ar skudurėliu ašaroms šluostyti. Tačiau šis draugo pliusas kartais atsigręžia prieš tave pačią. Pasvarstykim, ko tave gali išmokyti santykiai su tokiu draugu.

Liaudyje sakoma, kad vyras – galva, o žmona – kaklas, sukiojantis tą galvą. Tuo vadovaujantis, galima leisti draugui galvoti, kad jis yra teisus, o savo ruožtu išmokti moteriškų gudrybių, kaip pakreipti jo elgesį norima linkme. Iškart pasakysiu, kad stebuklingos lazdelės ar žodžio, kurie galėtų vienu mostu atverti tokį sugebėjimą, nėra. Teks pačiai stebėti, ieškoti, bandyti, klysti ir vėl bandyti, ir vėl bandyti, ir vėl bandyti. Tai ilgas procesas, gal net visam šeimyniniam gyvenimui, todėl svarbu ne užsiciklinti, o panaudoti visą savo kūrybiškumą, kad draugui nesuvokiant koreguotum jo elgesį. Tai padaryti galima, skatinant net ir atsitiktinį tau patinkantį jo elgesį, ir ignoruojant tai, kas tavęs netenkina.

Tavo nuomone, Aurelija, draugas per daug dėmesio skiria darbui. Kas tame gero? Draugas yra darbštus, rūpinasi materialine gerove, gyvenant su juo visada bus už ką nusipirkti ne tik duonos, bet ir sviesto, sūrio, dešros ir kai ko daugiau. Ar tai gerai, ar blogai? Gerai. O kas blogai? Jis per mažai laiko būna su tavimi. Kaip tai sudaro problemą? Jautiesi vieniša. Ką gali tave išmokyti vienišumo jausmas?

Čia gali būti keli atsakymai. Vienas iš jų – moteriškos išminties ir sugebėjimo padaryti taip, kad draugas norėtų ilgiau būti su tavimi. Kas jam patinka? Dėl ko jis bėgtų pas tave, palikęs savo mylimą darbą? Aišku tikrai, kad ne dėl priekaištų išklausymo ir santykių aiškinimosi. O dėl ko? Aurelija, tu geriausiai pažįsti savo draugą (o jei pažįsti nepakankamai, laikas pažinti), tad turi pati surasti atsakymus ir juos pritaikyti savo tikslo siekimui.

Iš kitos pusės, kviečiu atkreipti dėmesį į tavo vienišumo jausmą, kuris verčia tave versti draugą daugiau skirti dėmesio tau. Taip, taip! Verčia tave versti draugą. O kur yra prievarta, ten nebėra vietos meilei.

Ką tau suteikia vaikino dėmesys? Pilnatvę? Saugumą? Pasitikėjimą savimi? Didesnę savivertę? Jei taip, Aurelija, pasakysiu, kad ne draugo paskirtis yra suteikti tau visa tai. Tai yra tavo pačios užduotis atverti savyje stiprybę, pasitikėjimą, ramybę. Kitaip tu kursi santykius su draugu ne kaip pilnavertė asmenybė, o kaip ubagas, prašantis ar net reikalaujantis išmaldos. Šito tu tikrai nenori. Jei kreiptumeisi į psichologą, norimų savybių galėtum įgyti kur kas greičiau, nei veikdama pati viena.

Aurelija, į kylančias gyvenime problemas galima žiūrėti arba kaip į katastrofą, arba kaip į naujas galimybes. Jei matysi galimybes, jos atvers tau įdomų, turiningą, nors ir nelengvą kelią į savęs pažinimą, tobulėjimą ir augimą. To ir linkiu!
Straipsnį-atsakymą parašiau portalui psichika.eu.
Linga Švanienė

Klausimas: Sveiki, pažįstamų žmonių aplinkoje atsidūriau tarp dviveidžių. Dar niekada nesu sutikus tokios šeimos, kurioje visi tos šeimos nariai yra dviveidžiai. Jie apkalbinėja vieni kitus skirtingiems asmenims, o vėliau kartu susitikę elgiasi lyg šilkniai. Esu viso to liudininkė. Graudu tokį žmonių elgesį stebėt, bet kištis nenoriu.

Kartą viena iš tų dviveidžių kišosi į mano asmeninius reikalus, ją pastačiau į vietą. Visi tie, kuriems toji mergina nepatinka ir ją apkalbinėja, puolė ginti ne mane (nors gyniau save nuo ilganosės), o ją.

Noriu sužinoti, kaip paaiškinti, kuo pagrįsti tokį jų veidmainiškumo kupiną elgesį? Ir, kaip man vienai išlikti stipriai jų tarpe ir atsilaikyti? Nenoriu tapti jų liguisto apkalbinėjimo dalimi. Ačiū. Virginija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Virginija, įsivaizduoju kaip buvo pikta ir apmaudu, kai tau ginant savo ribas (čia – mano, ir tai kitų neliečia), buvai nesuprasta aplinkinių, kurie palaikė ne tave, o ilganosę giminaitę. Natūralu, kad galėjai pasijusti vieniša, todėl ir klausi, kaip, būnant su jais, išlikti stipriai.

Neretai žmonės kritikuoja kitus, kad pasijustų pranašesni už tuos, kuriuos apkalba. Taip elgiasi silpni žmonės, nes pažeminti kitą lengviau, nei veiksmais įrodyti (kitiems ir pačiam sau), kad esu tikrai kažko vertas. Taip ir einama lengviausiu keliu. Jie paprastai net nesusimąsto, kad taip ne aukština, o kaip tik žemina save.

Be to, apkalbėdamas trečius asmenis, žmogus ieško bendraminčių, tiria, ką ir su kuo gali kalbėti, nusistato (ar net kuria) grupių ribas. Žmogus – sociali būtybė. Bendraminčių turėjimas jam reiškia saugumą, stiprybę. Ne taip retai atskiri individai susikuria tokią priklausomybės įvairioms, viena kitai prieštaraujančioms grupėms raizgalynę, kurioje pats velnias koją susipainiojęs išsisuktų. Bet ne žmogus.

Kaip manai, Virginija, iškilus konfliktui, kokią grupę palaikys toksai žmogus? Taip, taip! – stipriausią ir sau naudingiausią. Nes, kaip jau minėjau, apkalbas skleidžiantis žmogus pats dėl kokių tai priežasčių nepasitiki savimi. Tavo pasakojamu atveju, panašu (per mažai informacijos, kad galėčiu sakyti „tikrai“), kad žmonės susivienijo prieš tave pagal priklausymo šeimai kriterijų. Asmeninė nuomonė, principai, ar net teisybė tokiais atvejais praranda aktualumą, nes viršų ima grupės nuomonė. Toje istorijoje tu palikai už borto.

Klausi, Virginija, kaip išlaikyti stiprybę, bendraujant su tokiais žmonėmis. Didinti pasitikėjimą savimi, bręsti ir augti kaip asmenybei. Tik tada sugebėsi išlikti savimi konfliktinėse situacijose. Avys buriasi į bandas, o liūtas vaikšto vienas.

O santykiuose su laiške aprašytos šeimos nariais, jei aplinkybės vis tik verčia būti kartu su jais, stenkis išlaikyti neutralitetą. Pokalbius, kuriuose kritikuojamas trečias asmuo, bandyk nukreipti kita linkme, tarkim, apie bendrus darbus. O jei tai nepavyksta, pasišalink arba atsiprašyk, kad turi skubių reikalų. Apie save, kiek įmanoma, pasakok kuo mažiau.

Vis tik nelinkiu tau likti vienai. Susirask sau tinkamų žmonių ir su jais kurk tave tenkinančius santykius. Šimtaprocentinės garantijos, kad ir jie sunkiu metu nepasirodys dviveidžiais, nėra, tačiau tie, kurie išliks, bus aplinkybių ir laiko patikrinti. Sėkmės!

Šį straipsnį- atsakymą parašiau portalui psichika.eu
Linga Švanienė

Klausimas. Laba diena, norėčiau paklausti, kaip būtų galima atstatyti savo valios resursus? Viename straipsnyje skaičiau, kad valios ištekliai irgi yra riboti, juos reikia vis "atnaujinti". Kaip pradėti tą daryti?

Prieš dvejus metus savo valia sugebėjau labai daug pasiekti, tačiau dabar jos trūksta - nuo maisto atsisakymo iki didelių iššūkių įveikimo darbe.

Ačiū Jums iš anksto. Pagarbiai,

Aida (vardas pakeistas)

 

Atsakymas. Labas, Aida, valia yra gebėjimas sąmoningai valdyti savo veiklą ir elgesį, padedantis įveikti kliūtis, siekiant tikslo, tačiau be sąmonės žmoguje dar veikia pasąmonė, kuri labai dažnai niekais paverčia net pačius geriausius ketinimus.  Tad siūlyčiau ne tiek valią stiprinti, kiek „tartis“ su savo pasąmone, kad ji ne pagalius į ratus kaišiotų, o padėtų įgyvendinti norus. Priešingu atveju gaunasi vidinis tampymasis į priešingas puses, o vežimas stovi vietoj ar net ritasi į pakalnę.

Iš pradžių peržvelkime, koks sąmonės ir pasąmonės santykis.  Sakoma, kad sąmonė yra raitelis, o pasąmonė – žirgas.  Jei raitelis protingas, su ištikimu keturkoju jis gali greitai ir lengvai pasiekti norimą tikslą.  Tačiau raitelis dažnai pats nežino, ko nori, ir niukina arklį prieštaringomis komandomis.  Eiklusis draugas nebesusigaudo, kokią komandą vykdyti, ir neša raitelį, kur pasitaiko, ar net išvis stovi vietoje.  Valios pastangomis žirgą galima tempti ar stumti, tačiau vargu ar ilgam užteks jėgų ir valios.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kaip žmoguje veikia prieštaringi norai.  Iš vienos pusės noriu būti liekna, dailių formų ir žinau, kad turėčiau sportuoti ir valgyti saikingai.  Iš kitos pusės darbe pavargstu, tad grįžus namo norisi pagulėti.  Pakeliui į namus ėjau pro bandelių kepyklėlę, iš kurios sklido toks gardus kvapas... Na, taip, buvau sau prisiekusi mėnesį nevalgyti pyragaičių, bet neuždraudžiau sau užeiti į krautuvėlę ir bent akis paganyti po lentynas.  Pati nesuprantu, kaip mano krepšelyje atsidūrė penkios bandelės, tad iš pykčio, kad taip atsitiko, visas jas ir suvalgiau vienu prisėdimu. Štai ir prieštaringos komandos: noriu būti liekna, bet noriu ir skaniai pavalgyti.

Kitas pavyzdys.  Man pavyko įsitvirtinti norimame darbe, tad dabar svajoju kilti karjeros laiptais.  Tačiau iš kitos pusės iš dalies nusivyliau kasdienine rutina, prieš įsidarbindama tikėjausi kur kas įdomesnių užduočių.  Nebežinau, ar iš vis noriu dirbti šį darbą.  Gal reikėtų pagalvoti apie kažką kitą.  Karjeros siekimas pareikalaus tiek pastangų ir energijos, kad net nebežinau, ar to noriu.  O dar mano kilimas sukels kolegų apkalbas ir pavydą... Ar tikrai man to reikia?..

Arba...  Noriu ištekėti.  Turėdama vyrą nesijausiu vieniša.  Galėsim kartu smagiai leisti vakarus, kalbėti apie abiem rūpimus dalykus, kartu keliauti, mėgautis seksu, auginti vaikus...  Kita vertus, tada turėsiu daugiau rūpintis savo išvaizda, su vyru derinti savo veiksmus, rankioti jo išmėtytas kojines, o naktimis klausytis knarkimo...  Ar tik ne geriau bus gyventi vienai, kaip esu įpratusi.

Savaime suprantama, Aida, kad šie pavyzdžiai gerokai supaprastina žmogaus psichikoje vykstančius procesus, tačiau ir iš jų matyti, kad, norint pasiekti sau svarbų tikslą, svarbu įtikinti pasąmonę, kad pasiekus norimą rezultatą tapsiu tikrai laiminga.  Jau girdžiu tavo kitą klausimą: o kaip tai padaryti?  Atsakymas: didinti motyvaciją.  Tam tiks visi motyvaciją didinantys būdai, kurių aprašymus gali rasti internete.  Ir aš savo internetiniame puslapyje pateikiau sistemą psichotechnikų, kurių pagalba galima padidinti motyvaciją taip, kad norimą tikslą pasiekti būtų paprasta ir lengva.

Įsivaizduokim, kad turime tinkamą motyvaciją norimam tikslui pasiekti.  Kaip tada su valia?  Ar bebus ji reikalinga?  Be abejo valia reikalinga tam, kad pakankamai stengčiaus reikiamų rutininių darbų atlikimui, kad nenukrypčiau į šoną, kad paniukinčiau stabtelėjusį žirgą, paraginčiau jį įveikti kelyje atsiradusią kliūtį ir pan. Ir žinoma, valia bus reikalinga pakankamam motyvacijos lygiui palaikyti, kad gražiai pradėjus kelionę, neužgesčiau po pirmo didesnio ar mažesnio išbandymo.

Linkiu  tau , Aida, skirti  didesnį dėmesį ne valios resursų atstatymui, o vidinių prieštaravimų likvidavimui ir motyvacijos didinimui.  Tada norimi tikslai bus pasiekiami lengvai, linksmai ir greitai.  Sėkmės!

Straipsnį parašiau portalui psichika.eu
Linga Švanienė

Klausimas. Sveiki, man 24 metai. Neretai paskaitau Jūsų rašomus straipsnius ir aktualius "Psichologas atsako" atsakymus. Gal jau radau kažkiek naudingo sau ir nors, norėtųsi sakyti, kad galėčiau tai spręsti vienu ar kitu būdu, tačiau, manau sutiksite, kai sakysiu, kad kiekvienas atvejis yra labai individualus. Būtent todėl, nusprendžiau parašyti.

Nors tų iškilusių klausimų lyg ir nemažai, tačiau norėčiau susikoncentruoti ties viena, man neduodančia ramybės, bėda. Ne kiek neduodančia ramybės, bet kiek neduodančia mėgautis akimirkomis ir pasidžiaugti gyvenimu. Tai, apie ką aš kalbu yra kompetetyvumas.

Esu labai kompetetyvus žmogus. Ir nors, galbūt, pirma šovusi mintis yra, kad tai gana vertinga savybė, tačiau jaučiu ir suvokiu, kad tai trukdo būti laimingam. Viskas man yra iššūkiai, viskas man yra varžybos. Bet kokios linksmybės su draugais/draugėmis, kurios įtraukia kelių žmonių veiklą, baigiasi neoficialiomis "varžybomis", kuriose visada stengiuosi būti geriausiu. Nuolat bandau tai įrodyti, nugalėti. Net jeigu ir varžybų nėra - aš vistiek varžausi, nes tai, ką padarau, turi būti geriausia. Čia, taip pat, susikerta perfekcionizmo, smulkmeniškumo savybės. Tačiau kompetetyvumas yra aukščiau visko.

"Varžybos" tampa gana aršios ir pajaučiu, kaip atimu veiklos smagumą, pastebiu, kaip pasikeičia su manimi "besivaržančių" žmonių nuotaikos ir ar žinau, kad to visai nereikia. Nesuprantu kodėl ir kam aš turiu įrodyti, kad aš esu ar kad aš turiu būti geresnis. Ir tiesą pasakius, nežinau, ar tai pasitikėjimo savimi klausimas, nes lyg ir suvokiu, ko esu vertas, ką galiu ir ko ne.

Bandau mąstyti, kas galėjo suformuoti tokią savybę (ar, galbūt, teisingiau sakyti - elgesį) praeityje. Esu sportuojantis žmogus ir anksčiau dalyvaudavau įvairiose varžybose, dabar taipogi judu link to. Bet vėlgi, manau sportas nėra to priežastis, o to rezultatas. Kad tai vienas iš būdų, kaip patenkinti savo "buvimo geresniu" jausmą, patenkinti poreikį varžytis.

Nepaisant to noro varžytis ir noro būti "geresniu", rezultatas manęs niekada netenkina t.y. net ir pasiekus/nugalėjus ar pan., pasitenkinimo jausmo nejaučiu (arba ta euforija išnyksta akimirksniu), o verčiau priešingai - jaučiu kažkokį lyg ir nusivylimą, klausdamas kodėl išvis tas varžybas pradėjau ir jaučiu kaltės jausmą, galvodamas apie tai, kaip jaučiasi žmogus, su kuriuo "varžiausi" (esmė ta, kad visi tie "varžymaisi", nėra jokie varžymaisi. Tai dažnai tiesiog smulkūs dalykai, kuriuose vis parodau, kad galiu geriau, kad mano sugebėjimai geresni ir t.t.), o jeigu dar išgirstu kokį komentarą, kuris sako apie tai, kad ką as čia bandau pavaizduoti ar įrodyti - pasireiškia labai stiprus kaltės jausmas.

Bet iššūkius aš mėgstu. Verčiau jau - dievinu. Ir retai kada jų atsisakau. Jei ko ir negaliu, neįgyvendinu ar nesugebu iškart, ties tuo susikoncentruosiu, skirsiu tam laiko, kol pagaliau tai galėsiu. Ir tos nuolatinės lenktynės su kažkuo... Nors rodos, lenktynėse esu vienintelis dalyvis. 

Būtų labai įdomu perskaityti Jūsų nuomonę, patarimus. Jeigu reikės, esu pasiruošęs ir apsilankyti psichologo sesijose, nes jaučiu, kad tai kažkas, kas man labai nepatinka ir mane riboja nuo tolimesnio judėjimo laimės link.

Gedas (vardas pakeistas)

 

Atsakymas. Labas, Gedai,  tu visiškai teisus, sakydamas, kad kiekvienas atvejis yra unikalus, be jokios abejonės, įskaitant ir tavąjį.  Laiške tu įvardinai savo problemą – greitą nusivylimą pasiekiamais rezultatais, nesugebėjimą paprasčiausiai džiaugtis, kylantį kaltės jausmą, kai dėl tavo rungtyniavimo kiti pasijunta nesmagiai.  Kaip tavęs netenkinančių pasekmių priežastį tu nurodai tavyje esantį poreikį rungtyniauti. Tu netgi spėji, kad noras įrodyti, jog esi geriausias, susiformavo tau dalyvaujant sporto varžybose. Tu taip pat įvardinai, kad nori tapti laisvas nuo tave ribojančio poreikio rungtyniauti ir atsiverti mėgavimuisi gyvenimu. Ir tai yra pirmas (labai rimtas!) žingsnis, siekiant norimų pasikeitimų.

Vis tik nesutinku, kad noras rungtyniauti atsirado tuo laikotarpiu, kai sportavai ir dalyvavai varžybose.  Kadangi tu pats norėtum liautis rungtyniavęs, tačiau lenktynės tau prasideda nesąmoningai, tartum savaime, todėl tikėtina, kad poreikis įrodinėti, jog esi geriausias, susiformavo kur kas anksčiau – tavo ankstyvojoje vaikystėje.  Šiuo gyvenimo laikotarpiu mažo žmogučio išgyvenimas priklauso nuo tėvų.  Ne iš gero gyvenimo tavyje įsitvirtino įsitikinimas, jog tam, kad tave mylėtų, reikia labai stengtis ir įrodinėti, kad esi geriausias.  Tu jau užaugai, o tavyje esantis vidinis vaikais vis dar elgiasi pagal kadaise nusistatytą programą. Iškart pasakysiu, kad psichoterapijos metu galima šias nuostatas pakeisti.

Tuo galėčiau užbaigti, tačiau norisi pastebėti, kad tavo poreikis rungtyniauti labai primena gyvenimo scenarijų „Sizifas-2“. Gyvenimo scenarijų pirminiai variantai kaip tik priimami ankstyvojoje vaikystėje.  Pagal scenarijų „Sizifas-1“ žmogus siekia tikslų, tačiau, būdamas netoli iki finišo, viską meta ir susidomi kitais dalykais. Metaforiškai kalbant, Sizifas beveik užritina akmenį į kalną, o likus keliems metrams iki viršūnės, jį paleidžia.

Sizifas -2 akmenį užritina ant kalno viršaus, tačiau akimirkai apsidžiaugęs, ima dairytis aplinkui: “Negi čia kalnas?  Negi čia viršukalnė? Štai ten, tolėliau, tai tikras kalnas.“ Ir nuritinęs akmenį žemyn, imasi naujos viršukalnės.  Taip ir tu, Gedai, nugalėjęs vienose varžybose, tik akimirką jauti pasitenkinimą, o po to vėl nesąmoningai veržiesi į kitas lenktynes.  Tavo  atveju,  Gedai, panašu, kad  tu išsirungtyniauji smulkmenose, tad energijos pasiekti tikrai reikšmingus tikslus gali tiesiog nebelikti.  Gyvenimo scenarijų taip pat galima pakeisti, dirbant su psichologu.

Pagarba tau, Gedai, kad pats susivokei, jog toks rungtyniavimas su kitais niekur neveda, ir sieki tai pakeisti.  Būti geriausiu visose srityse nėra įmanoma.  Klausimas, ar reikia  (kam reikia?) siekti būti geriausiu net kokioje nors konkrečioje srityje. Beatodairiškai to siekti tikrai nereikia.  Kaip perspėjimas  gyviesiems skamba vieno žymiausių prancūzų virėjo Bernaro Liuazo gyvenimo tragiška baigtis.

Bernaro Liuazo buvo paties aukščiausio kalno kulinarijoje užkariautojas. Jis tapo pačiu geriausiu iš geriausiųjų. Net 16-kai  ekstra klasės restoranų, kurių savininkas buvo Bernaras, buvo suteiktos trys žvaigždutės, išreiškiančios aukščiausią įvertinimą. Tai buvo žymaus virėjo ypatingo atsidavimo darbui rezultatas: Bernaras Liuazo dirbo 365 dienas per metus,  o paskutinius 17 savo gyvenimo  metų  neturėjo  atostogų.  Tačiau  išsilaikyti viršūnėj buvo nelengva.  Antrasis pagal reitingą Prancūzijoje  kulinarinis vadovas „Gault-Millau“  2003 metais Bernaro restoraną  „La Cote d'Or“ įvertino dviem balais žemiau (nuo 19-kos iki 17-kos iš 20 galimų) nei anksčiau.  Šito žymusis virėjas negalėjo išgyventi – būdamas 52 metų amžiaus Bernaras Liuazo nusišovė.

Kaip matome, riba tarp didžiavimosi profesiniais pasiekimais ir manjakinio ambicingumo gali būti išties  labai trapi.  Noras būti geriausiu iš vienos pusės skatina tobulėti, o iš kitos pusės gali privesti prie priklausomybės nuo reikšmingų žmonių ar juos atstovaujančių leidinių įvertinimo.  Ir tai atima tiek daug energijos, kad gali nebelikti jėgų gyvenimui.  Pritariu tavo ketinimui pasikeisti ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą.  Su psichologo pagalba tai pasiekti bus įmanoma kur kas greičiau nei siekiant to savarankiškai.  Sėkmės!

Šį straipsnį parašiau portalui psichika.eu

Klausimas: Laba diena. Turiu sunkumų, bendraujant su antrąja puse. Pradėjom dažnai pyktis. Jei mėginu aiškintis, pasakyt, kada blogai jaučiuos dėl jos elgesio, ji pyksta ir nesileidžia į kalbas. Šiuo metu bendraujam daugiau žinutėmis ir skambučiais, nes esam skirtinguose pasaulio kampeliuose.

Mums kalbant žinutėmis, ji dingsta ilgesniam laikui, neatsakius į paskutinius mano parašymus, neperspėjus, kur išvyksta ar ką veiks, pvz. valandai ar trijoms… Man tai sukelia pyktį, kai žmogus neatsisveikinęs pabėga. Suirztu, nes mane domina, ką mano mergina veikia, o ji paprasčiausiai nieko nesakius prapuola. Po viso šito, kai mėginu jai sakyt, kodėl tu man negali parašyt, kur išeini ir ką veiksi, ji viską išverčia taip, kad aš prašau jos kas penkias minutes man ataskaitą duot, seku kiekvieną jos žingsnį, paranojiku išvadina ir panašiai. Anot jos, mano prašymas pasakyti, kur ji išeina ilgesniam laikui, yra reikalavimas atsiskaitinėti, ką veikia kas penkios minutės. To tikrai jos neprašau. Man labiausia nemalonu tai, kad ji neatsisveikinus ir nepasakius savo planų po to nekelia ir neatrašo kelias valandas ar net ilgiau. Vėliau atsiradus ima pasakot, ką veikė.

Tikrai pats jau nebesuprantu ar aš netaip žiūriu į bendravimą. Gal many yra problemų, kad tokį bendravimą laikau nepagarba žmogui? O gal čia jos kaltė? Labai norėčiau atsakymo iš trečio žmogaus, kuris nepažįsta nei vienos pusės ir į viską paziurėjęs bešališkai atsakys, kuris esam neteisus. Ačiū labai už sugaištą laiką ir už atsakymą.

Edvinas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas Edvinai, suprantu, kad tau pikta, kai draugė neatsisveikinus prapuola. Įsivaizduoju, kaip tau apmaudu ir skaudu, kai bandant išsakyti, kas tau nepatinka, gauni atkirtį, jog esi paranojikas. Tokioje situacijoje tavo jausmai normalūs ir natūralūs.

Kita vertus, turiu pasakyti, kad natūralus ir normalus tokioje situacijoje ir tavo draugės atsakas. Kaip taip gali būti, paklausi. Pabandykim pasiaiškinti, kame šuo pakastas.

Savaime suprantama, kad draugė smarkiai perdeda, sakydama, kad tu reikalauji jos atsiskaitymų kas penkios minutės. Tačiau šiais žodžiais ji jau išreiškia, kas jai nepatinka. Edvinai, kaip manai, kas nepatinka draugei? Paprastai žmonėms nepatinka, kai juos kontroliuoja. Galimas dalykas, kad ir mergina tavo norą žinoti, kur ji eina, ką veiks ir kiek laiko ten bus, priima kaip kontrolę. Tad jos vengimas suteikti tau norimą informaciją yra sąmoningas ar nesąmoningas jos laisvės sau pasitvirtinimas.

Ar iš tiesų draugės netikėtas dingimas reiškia nepagarbą tau? Nebūtinai. Įsivaizduokim, kad ji parašė tau, jog baigia pokalbį. Kokia bus tavo reakcija? Kur eini? Ką veiksi? O tai ji jau gali priimti kaip kontrolę. Tad merginai kur kas paprasčiau dingti nieko nesakius, tuo labiau, kad jos ketinimai gali pasikeisti, o tada jai tektų aiškintis, kas, kaip ir kodėl pasikeitė. Kur kas lengviau papasakoti apie tai, kas jau įvyko.

Yra dar vienas svarbus klausimas, susijęs su pačiu tavimi, Edvinai – kodėl tau svarbu žinoti, kur eina mergina ir ką ji ten veiks? Kaip jautiesi, nežinodamas, kur yra draugė? Tau neramu? Nerandi sau vietos? Nebegali susikaupti savo darbuose? Siunti jai žinutes ar net bandai prisiskambinti? Pradedi pykti? Tikriausiai, atpažinai save. Ar tai merginos problema, kad tu negali ramiai išlaukti, kol ji paskambins ir papasakos (arba – ne), ką veikė. Taip, taip! Ji turi teisę ir nepasakoti, kur buvo, jei to nenori. Juk ji – ne mažas vaikas, o tu jai – ne tėtis. Ji turi tokią teisę, net jei ji – tavo draugė ar žmona.

Tikroji draugystė pasižymi abipusiu pasitikėjimu ir laisve. Bet kokia kontrolė ar noras kontroliuoti kitą natūraliai iššaukia to žmogaus pasipriešinimą, galima sakyti, kad atstumia jį nuo tavęs, o ilgainiui net priverčia nuo tavęs bėgti. Šito tu nenori, tad bus kur kas veiksmingiau paleisti tavyje gyvenantį kontrolierių, nes vienaip ar antraip visko gyvenime sukontroliuoti neįmanoma. Deja, šitai padaryti be psichologo pagalbos gali būti sunku, nes labai tikėtina, kad noras viską laikyti savo rankose atėjo iš tavo ankstyvosios vaikystės ir pasireiškia kaip nepasitikėjimas savimi.

Edvinai, tu kreipeisi į mus, prašydamas išaiškinti, kuris iš jūsų yra teisus, o kuris – ne. Atsakysiu klausimu į klausimą: kas svarbiau: būti teisiu ar būti laimingu? Dar Buda ragino stengtis būti laimingu, o ne teisiu. Apie tą patį kalbėjo Jėzus Kristus: “Tu gali būti teisiu arba gali būti laimingu.“ Linkiu tau, Edvinai, būti laimingu, nes dviejų mylinčių vienas kitą žmonių santykiuose laimėjimas prieš kitą yra tolygus pralaimėjimui.

Šis mano straipsnis buvo parašytas portalui ^^psichika.eu ir jame patalpintas.

Praėjusią savaitę mane kalbino  žurnalistė Lina Dranseikaitė. Interviu buvo išspausdintas savaitraštyje "Panevėžio balsas". Kadangi laikraštį ne visi nusipirksim, kviečiu mūsų pokalbį paskaityti čia.

Lietuva iš kitų valstybių išsiskiria tuo, kad jos gyventojai ilgiau dirba ir turi mažiau laisvalaikio nei išsivysčiusių šalių piliečiai, o laisvalaikį dažniau nei užsieniečiai praleidžia prie televizoriaus. Šalies biurų darbuotojų apklausa rodo, kad jei lietuviams paroje atsirastų papildoma valanda, didžioji dalis ją skirtų sau, šeimai ar miegui.

Lietuviai dažnai vadinami viena darbščiausių tautų, tačiau ne retai atsidavimas darbui virsta liguista priklausomybe. O ilgai besitęsiantis darboholizmas veda net į savęs susinaikinimą. Kaip rasti sveiką balansą tarp darbo ir šeimos bei asmeninio gyvenimo, kalbamės su  psichoterapeute, integralinio neuroprogramavimo specialiste Linga Švaniene.


Šiuolaikinėje visuomenėje žodis darboholikas daug kam tampa kaip komplimentas. O tie, kurie darbe nepasilieka nė minutės ilgiau, jau vertinami kaip neatsakingi ir prasti darbuotojai. Deja, ne retai visiškas atsidavimas darbui kenkia ne tik žmogaus sveikatai, bet ir asmeniniams santykiams. Kaip atskirti, ar žmogus jau yra darboholikas, o kada tai yra tik darbštumas?

Visi žinome, kad peiliu galima ir duoną atriekti, ir susižeisti, ar net žmogų užmušti.  Peilis dėl to, kad jis yra peilis, nekaltas.  Jis tik įrankis, kuris gali būti panaudotas tiek konstruktyviai, tiek destruktyviai.  Darbštumas taip pat yra tik įrankis, kuris gali būti naudojamas įvairiai. 

Norėdami geriau suvokti, kada darbštumas padeda žmogui siekti ir pasiekti norimų tikslų, o kada tampa Damoklo kardu, sukeliančiu grėsmę pražudyti žmoguje asmenybę, paverčiant jį smarkiai besisukančiu sraigteliu, jo veiklos priedu, pažiūrėkime, kokią vietą darbštumas užima įvairiais žmogaus gyvenimo etapais.  Prof. S. Kovaliovas, integralinio neuroprogramavimo kaip atskiros psichoterapijos krypties autorius, nurodo keturias pagrindines žmogaus gyvenimo stadijas: ikisocialinę, socialinę, postsocialinę ir viršsocialinę.  Kiekvienoje gyvenimo stadijoje žmogus sprendžia skirtingus uždavinius. 

Ir kokie yra tie uždaviniai?

Ikisocialinėje stadijoje, kuri paprastai trunka iki pilnametystės, vaikas adaptuojasi gyvenimui žemiškosiomis sąlygomis, gyvenimui šeimoje, grupėje žmonių.  Šioje stadijoje jau gali pasireikšti perdėto darbštumo polinkis.  Didelę reikšmę tam turi tėvų ar kitų vaikui reikšmingų žmonių įtaka, kurią galime pavadinti programavimu.  Vaikas negali išgyventi be suaugusių globos ir meilės, todėl   daugiau ar mažiau sąmoningai stengiasi atrasti būdus, kaip jam tai gauti.  Jei tėvai skatina darbštumą, giria už nuveiktus darbus, pasiekimus, vaikas natūraliai priima nuostatą, kad taip elgdamasis jis yra vertinamas ir reikšmingas.

Socialinėje stadijoje žmogus mokosi būti savo gyvenimo šeimininku, veikdamas visuomenėje.  Jaunas žmogus kuria savo gerovę, kuri susideda iš penkių elementų: sveikata, santykiai su kitais žmonėmis, meilė ir seksas, darbas, materialinė gerovė.  Kaip matome, šioje gyvenimo stadijoje svarbią vietą užima darbinė veikla ir pinigai, ir šiose srityse darbštumas yra puikus bruožas, leidžiantis pasiekti reikšmingų rezultatų.  Visuomenė skatina būtent šias gerovės sritis, nes gauna savo dalį mokesčių pavidalu. 

Postsocialinė stadija paprastai prasideda, kai žmogus persirita per keturiasdešimtmetį.  Vaikai jau būna paaugę ar net palikę tėvų šeimą, buitis, materialinė gerovė daugiau ar mažiau sutvarkyta, tad žmogui natūraliai ima kilti egzistenciniai klausimai: „Ir tai viskas?“, „O kas toliau?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Nejaugi liko tik laukti senatvės ir mirties?“ Dalis žmonių „pasuka“ atgal, stengdamiesi atsigriebti tose srityse, kurios anksčiau liko be reikiamo dėmesio.  Tokiu būdu solidūs dėdės ima rėžti sparnus apie ilgakojes jaunikles, tinkančias į dukteris.  Arba žmogus dar labiau užsibarikaduoja savo darbinėje veikloje, nes tik ten jaučiasi svarus ir reikšmingas.

Tad žiūrint į žmogaus veiklą iš jo gyvenimo stadijų ir jų pagrindinių uždavinių pozicijos, matome, kad darbštumas, padedantis socialinėje stadijoje įsitvirtinti visuomenėje ir užsiauginti tvirtą materialinį pagrindą po kojomis, šiuo laikotarpiu gali peraugti į darboholizmą, kuris ilgainiui ims žlugdyti žmogaus bendrąją gerovę, nes kentės sveikata, šeima, santykiai su kitais. 

 

Gerai atliktas darbas teikia pasitenkinimą bet kokiam žmogui, o sėkmingas judėjimas link tikslo suteikia papildomų jėgų ryžtingai siekti užsibrėžto tikslo iki galo. Kada tai jau tampa problema?

Iš tiesų norint pasiekti užsibrėžtų tikslų dažnai prireikia daug pastangų.  Tiek pastangų, kad laikinai tenka atidėti į šalį kitų gerovės sričių palaikymą ir vystymą.  Lyderiavimo mokytojas iš Rusijos R. Gandapas pataria dviems metams save „pašaukti į kariuomenę“, kas reiškia, kad šiuo metu reikia minimalizuoti visus kitus poreikius ir save pašvęsti tikslo siekimui.  To tikrai prireikia, norint kažką svarbaus ir svaraus pasiekti – laikas skiriamas mokymuisi, patirties įgijimui, veiklos vystymui ir t.t.  Tačiau kaip tarnystė kariuomenėje baigiasi, taip ir savęs ribojimas neturi tęstis metų metus. 

Į klausimą, kada atsidavimas darbui tampa problema, gali atsakyti tik konkretus žmogus, kada JAM tai taps suvokiama problema. Kol darboholikas nesuvoks, kad jis tapo priklausomas nuo darbo (kaip alkoholikas nuo alkoholio), tol niekas negalės jam padėti, įskaitant ir patį save.  Jei žmogų tenkina toks gyvenimo būdas, darbas suteikia pasitenkinimą, gyvenimo prasmę, jis ir toliau įnirtingai plušės darbinėje veikloje.  Psichologas tik gali nurodyti tendencijas, kad griūnanti gerovė kitose gyvenimo srityse ilgainiui sukels vidinį nepasitenkinimą, veiklos prasmės praradimą, laisvės trūkumą ir kt. nemalonius jausmus. Būtent tai priverčia sėkmingus verslininkus mesti savo veiklą ir išvykti kur į „negyvenamą salą“, siekiant iš naujo atrasti save, susivokti, ko iš tiesų jam reikia.

 

Kam yra didesnė rizika tapti darboholiku. Ar tam turi įtakos profesija, lytis, amžius, asmeninės savybės?

Antroji – socializacijos – stadija yra būtent tas laikas, kai turintis polinkį apsiriboti darbu ir materialine gerove  žmogus gali įkristi į šias vėžes taip, kad jam vėliau bus sunku išlipti.  Amžius – nuo 20 iki 40 metų. Mažai tikėtina, kad iki tol nepersidirbdavęs žmogus staiga taptų darboholiku.  Tik nereikėtų maišyti darboholizmo su pasireiškiančiu darbštumu veikloje, kuris žmogui teikia malonumą ir prasmę.  Tokia veikla ir pasitenkinimas darbu gali būti būdingas ir žmogui, kuriam per 60 metų. Vyresnio amžiaus žmonėms  kur kas svarbesnis mėgavimasis darbu, malonumo iš veiklos gavimas už darbo pasiekimus, pripažinimą ar materialinį atlygį. Pastarieji dalykai paprastai ateina kaip šalutinis atsidavimo mėgstamai veiklai poveikis.

 

Kodėl į darboholizmo pinkles dažniausiai įkliūna jauni žmonės?

Kiekvienam žmogui pirmose dvejose gyvenimo stadijose svarbu gauti įvertinimą iš šalies.  Darbinėje veikloje yra paprasčiau gauti įvertinimą, nes rezultatai  čia paprastai būna lengviau apčiuopiami, akivaizdūs, tačiau kartu tai parodo žmogaus vidinės brandos trūkumą, nepakankamai aukštą savivertę.  Supermenui, kuris pasitiki savimi, savo jėgomis, nereikalingi kitų žmonių pagyrimai (ar net pavydas). Jis išlieka kuklus. Nepakankamai savimi pasitikinčiam žmogui reikia įvertinimų iš šalies, tada ir jis pats gali leisti sau pasitikėti savimi.

Į darbinę veiklą iki ausų linkę pasinerti tie žmonės, kurie nedrįsta atsiverti meilei, santykiams su kitais žmonėmis.  Darbe jie tarytum pasislepia nuo kitų vidinių ar išorinių problemų sprendimo.

 

Darboholikai yra itin vertinami darbdavių, nes ant vienos lėkštelės padėjus darbą, o ant kitos – šeimą, visada nusvers pirmoji. Bet ar iš tiesų save visą darbui atiduodantys žmonės yra darbingi ir gali pasiekti geriausių rezultatų?

Viskas priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra žmogus. Jeigu darbas yra įdomus, „vežantis“, žmogus turi norą užsidirbti kuo daugiau pinigų ir visame tame mato prasmę, jis dirbs labai gerai, su didžiule energija. Puikus to pavyzdys – pasakojimas apie tris akmenskaldžius. Visi jie skaldo akmenis. Eina pakeleivis pro šalį ir klausia jų, ką jie čia veikiantys. Pirmasis atsako: „Aš skaldau tuos prakeiktus akmenis“. Antrasis akmenskaldys atsako: „Aš uždirbu duoną savo šeimai ir vaikams“. Ir trečiasis žmogus į tą patį klausimą atsakė: „Aš statau šventovę“. Tą patį darbą darydamas žmogus įdeda į jį skirtingą prasmę. Tad sunkiausia bus dirbti tam, kuris tame nematys prasmės. Ir atvirkščiai, žmogus, turėdamas tikslą, tą patį darbą gali padaryti įdomų ir lengvą.

 

O kaip ilgos valandos darbe gali paveikti žmogaus sveikatą ir psichinę būklę?

Čia kaip ir su tais akmenskaldžiais – vieną ilgos darbo valandos ir alinantis darbas veiks negatyviai, kitas tiesiog mėgausis tuo darbu. Fizinis kūnas yra daugiau linkęs klausyti dvasinių dalykų. Tad žmogus, kuris dirba gal ne tokį fiziškai sunkų, bet nuobodų, bukinantį, monotonišką darbą, kurį dirbdamas tik kvailėja ir jaučia beprasmiškumą, tarsi būtų tik priedas prie mašinos, jausis daug labiau išsekęs nei tas, kuris dirba fiziškai sunkų, bet jo akimis prasmingą darbą.  

Tačiau negalima ir perlenkti lazdos.  Žmogus turi fizinį kūną, kuriam reikalinga tinkama priežiūra, fizinis krūvis.  Natūralu, kad reikia tinkamai juo rūpintis.  Kaip jau minėjau, žmogaus gerovę sudaro ne tik pasitenkinimas darbu ir materialinės gerovės sukūrimas.  Svarbu atitinkamai skirti dėmesio bei artimiausiems žmonėms, draugams, savo pomėgiams nesusijusiems su darbu. Tada bus įmanoma išlaikyti sveikus psichiką ir fizinį kūną.

 

Darboholizmas ir šeima. Ar tai suderinama? Ką išgyvena su darboholiku gyvenantys vaikai ir antroji pusė?

Vaikams reikalingi abu tėvai, tad jeigu tėtis visas pasinėręs į darbą ir namo grįžta tik tada, kai vaikai miega, jie praktiškai tėvo neturi. Tačiau lygiai taip pat tėvo gali neturėti ir dienas namuose be darbo leidžiančio vyro vaikai. Net trumpas buvimas su vaikais ir šeima kokybine prasme gali atstoti tą ilgą nebuvimą su artimaisiais.

Jeigu šeima siekia kažkokio svarbaus tikslo, kuriam reikia skirti visą energiją, pavyzdžiui, šeimos galva išvyksta į užsienį uždirbti šeimos gerovei pinigų, abu sutuoktiniai turi sutarti, kad iš vyro ir tėčio dėmesio gaus minimaliai ir porą metų teks pakentėti, kad po to galima būtų mėgautis to darbo vaisiais. Tačiau tai neturi tęsti dešimt metų ar visą gyvenimą. Sutuoktiniai turi žiūrėti viena kryptimi. Jeigu žmona supranta, kad visa tai laikina, bendras tikslas šeimą gali ir suartinti, netgi praktiškai nebūnant kartu. Bet jeigu kiekvienas žiūrės tik savo problemų, ta šeima gali neatlaikyti tokio išbandymo. Bet vėlgi, jeigu ji nebuvo stipri, gal būtų iširusi ir šeimai gyvenant kartu. Kada yra noras išsiskirti, visada atsiras priežastis. Todėl vienareikšmiškai sakyti, kad darboholizmas veda į šeimos išsiskyrimą, jokiu būdu negalima. Genys margas, bet gyvenimas dar margesnis.

 

Kokios yra darboholizmo priežastys?

Viena pagrindinių darboholizmo priežasčių – noras pabėgti nuo savęs, kad nereikėtų spręsti kitų savo problemų. Taip yra lengviausia – tiesiog pabėgti nuo visko ir užsidaryti tik darbo rūpesčių rate.

Lygiai kaip pasąmonė tam tikrą ligą priima kaip antrinę naudą. Atrodo, kokia dar gali būti nauda susirgus tokia baisia liga kaip vėžiu. Bet liga leidžia žmogui atsipūsti, nusiimti tam tikrą atsakomybės naštą. Žmogus nebeatlaiko visuomenės, šeimos ar sau paties keliamų reikalavimų, o liga jam leidžia nebeatitikti tų reikalavimų. Taip ir darbas yra labai patogus būdas pasislėpti nuo kitų problemų sprendimo. Noriu atkreipti dėmesį, kad pabėgimas nuo problemų sprendimo į darbą tik laikinai padės nuo jų atitolti.  Ilgainiui pasąmonė ras būdų, kaip priversti žmogų pažiūrėti į realias savo problemas.  Kad ir ligų, fizinių ar psichinių, pavidalu.

 

Ar nuo šios priklausomybės yra vaistų ir nuo ko reikėtų pradėti gydymą?

Vaistų tikrai nėra. Pats geriausias vaistas – tai supratimas, kad tai yra problema ir noras ją spręsti. Bet kaip alkoholikui sunku pripažinti, kad jis priklausomas nuo alkoholio, taip ir darboholikui – nuo darbo. Tik alkoholiką gydytis spaudžia aplinka, o darboholikas uždirba pinigų, todėl visuomenėje yra labai vertinamas. Suvokti, kad darboholizmas yra problema, ganėtinai sunku. Per savo darbo praktiką dar neturėjau tokio žmogaus, kuris ateitų ir pasakytų, kad esu darboholikas ir noriu nuo šios priklausomybės pasveikti.

Dažniausiai ši priklausomybė išplaukia iš kitų dalykų. Žmonės ateina dėl prasidėjusios depresijos, nuotaikų kaitos, kai niekas nebeįdomu ir nebeteikia prasmės. Pradėjus aiškintis viso to priežastis, paaiškėja, kad žmogus yra darboholikas, taip pasinėręs į darbą, kad nebeteikia prasmės kitoms gerovės kryptims.

 

Tad kaip išlaikyti sveiką balansą tarp darbo, šeimos, draugų, pomėgių?

Tiesiog didinti savo sąmoningumą ir suvokti, kad jeigu didžiąją dalį savo energijos ir laiko skyriau tam, kad galėčiau pasiekti tam tikrų rezultatų, pagaliau po poros metų ar kito nustatyto laikotarpio leisti sau skirti dėmesį kitiems dalykams: sveikatai, šeimai,  vaikams, bendravimui su kitais, meilei, seksui – tai, ko teko atsisakyti. O jeigu jaučiate, kad galite vėl įklimpti į darboholizmo liūną, planuokite savo laiką ir sąmoningai ieškokite kitų malonumų, kuriuos gali suteikti kažkokia kita veikla.

 

KALBĖJOSI LINA DRANSEIKAITĖ