Klausimas. Sveiki, galbūt esu per daug pasiklydusi savyje, galbūt tiesiog negaliu rasti teisingo kelio. Dėl to rašau jums ir tikiuosi sulaukti pagalbos. Mano praeitis buvo sunki, neturėjau draugų, bijojau bendrauti, buvau nedrąsi net prie savo artimųjų. Ir štai atėjo ta diena, kai sugalvojau, jog laikas keistis. Iš tiesų pasikeičiau, žmonės šito nepastebėjo, bet pastebėjau aš.
Labai nepakenčiu kritikos, o mano šeimoje kritikuojančių žmonių labai daug, sulaukiu gan dažnai tokių komentarų „tu ne taip padarei“, „turėjai labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir t.t.. Patikėkit, tai išgirdus nori imti ir pasiduoti, bet viską darau, kad padrąsinčiau save ir kad mano mintys būtu tik teigiamos. Va, gal ir blogai tas, jog noriu kad visos mano mintys būtų tik teigiamos, nes kai ateina priešiškos, neigiamos mintys, atrodo, viskas, ką tiek ilgai ir su atidumu kūriau, pradeda griūti per sekundę.
Noriu, ko tikriausiai nori ir kiekvienas žmogus: noriu būti laiminga, noriu mylėti, bendrauti be kliūčių, būti savimi, svarbiausia noriu laisvės. Tačiau mintys man to neleidžia, jos lenda į galvą kaip įkyrūs šunys ir neduoda man ramybės. Aš nuo jų pavargau ir nežinau kaip nuo jų apsiginti. Po savaitės išvažiuoju studijuoti, nauja aplinka, nauji žmonės, ir nenoriu vėl visko sugriauti.
Skaitau kitų žmonių straipsnius, tokius kaip Alex Monaco, jie įkvepia, bet tas įkvėpimas greitai dingsta, bandau pagalbos kreiptis į Dievą, bet po to atsimenu, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tai aš atsakingą už savo gyvenimą, niekas kitas, jis tik gali padėti, bet tavo gyvenimo už tave nenugyvens. Ieškau savo trūkumų, savo privalumų, rašau dienoraštį, kai jaučiu, kad labai to reikia, praktikuojuosi atsipalaidavimo pratimus, man jie padeda, bet vėl pasikartosiu, jog neilgam. Padėkit! Beata (vardas pakeistas)
Atsakymas. Labas, Beata, iškart pasakysiu, kad tu jau dabar padarei labai daug. Visų pirma, tu nusprendei pasikeisti ir tau iš dalies pavyko, nes svarbiausia, kad pasikeitimus matai pati. Tu skaitai įkvepiančią literatūrą, ieškai stiprybės tikėjime, rašai dienoraštį, mokaisi atsipalaiduoti. Tai iš tiesų labai daug ir, panašu, kad jau padarei didžiąją dalį to, ką galėjai padaryti savarankiškai.
Beata, tau nesuprantama, kaip gali taip kruopščiai ir rūpestingai kurtas pozityvumas sugriūti praktiškai per akimirką. Kodėl jis neatlaiko užplaukiančios niūrių minčių bangos. Iš tiesų tame nėra nieko keisto. Atsakymas slypi tėvų programavime. Tavo išvardintos artimųjų nuostatos „tu ne taip darai“, „turi labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir kt. būtent išreiškia tą psichinę juodumą, kurią bandai nudažyti šviesiomis spalvomis. Kad ir kiek bedažytum supuvusią sieną, nauja ji netaps.
Įsivaizduoju, kad tau kyla klausimas, kodėl tėvų programavimas toks patvarus. Jis panašus į sukietėjusią lavą, nepasiduodančią pakeitimams. Esmė tame, kad tėveliai, kad ir norėdami paties geriausio, padarė tau meškos paslaugą. Vaiko psichika yra labai paslanki, be to vaikas neturi gyvenimiškosios patirties, kuri leistų jam suabejoti tėvų žodžiais. Gerai, jei tie žodžiai paskatinantys, padrąsinantys. Tačiau paprastai, tėvai vaiką bara, draudžia, priekaištauja, peikia, kritikuoja ir tai trunka diena iš dienos. Kaip lašas po lašo akmenį pratašo, taip mažo žmogaus psichikoje susiformuoja įsitikinimai, kad aš esu nevykėlis, visada kažką padarau ne taip, aš nieko nesugebu, iš manęs nieko gero neišeis. Šie negatyvūs įsitikinimai užsifiksuoja kaip neginčijamos aksiomos, ir jų pagrindu ima veikti juodų minčių generavimas. Tu bandai sąmoningai pakeisti ir valdyti šį procesą, tačiau eilinė kritika pataiko į vaikystėje įdiegtą nuostatą ir ją suaktyvina.
Yra nemažai būdų, kaip pakeisti vaikystėje susiformavusius įsitikinimus. Čia pateiksiu vieną iš jų, taip vadinamą afirmacijos sustiprinimo psichotechniką, aprašytą prof. S. Kovaliovo knygoje „NLP konsultavimas. Įvadas į žmogaus gerovę“. Afirmacija vadiname tau patinkančio įsitikinimo formuluotę. Ją sudarai, įvardinusi tau netinkamą įsitikinimą ir atsakydama į klausimą, ko noriu vietoj jo. Tarkim, tavyje gyva nuostata „Aš nieko nesugebu.“ Kaip būtų galima ją pakeisti? Gal į „Aš sugebu tai, ką noriu sugebėti.“ Tai ir bus norima afirmacija, su kuria dirbsi, kaip siūlo S.Kovaliovas.
1. Kasdien dirbkite su viena arba dviem (bet ne su visomis iš karto) afirmacijomis. Geriausias laikas- prieš miegą arba prasidedant dienai (iškart atsibudus), arba kai jaučiate nerimą. Darbą su afirmacijomis tęskite tol, kol jos bus tvirtai integruotos. Kad tai jau įvyko, suprasite pagal jūsų pasąmonės tvirtą pozityvų atsaką į afirmaciją, kurią norite įtvirtinti.
2. Į afirmaciją įtraukite savo vardą. Rašykite arba/ir kartokite afirmaciją pirmu, antru ir trečiu asmenimis.
Beata, tavo atveju viena iš afirmacijų trimis asmenimis skambėtų taip:
– Aš Beata, sugebu tai, ką noriu sugebėti.
– Tu, Beata, sugebi tai, ką nori sugebėti.
– Beata sugeba tai, ką nori sugebėti.
3. Afirmacinius teiginius užrašykite į diktofoną ir juos klausykite, kada tik galite (pavyzdžiui, vairuodami automobilį).
4. Įpraskite kartoti afirmacijas garsiai prieš veidrodį. Kartokite tol, kol pasijusite atsipalaidavę arba kol veidrodyje pamatysite savo veido išraišką, atitinkančią afirmacijos turinį.
5. Pagaliau, visur, kur tik įmanoma, patys sau kartokite afirmaciją– ypač, jeigu nenorite jos rašyti. Tai „suveiks“, nors būtent afirmacijų rašymas veikia efektyviau, nes jo metu įtraukiamas visas spektras jausmų, minčių ir emocijų.
Beata, pateikta psichotechnika – pirmasis žingsnis, keičiant tave ribojančius vaikystėje užsifiksavusius įsitikinimus. Priminsiu, kad padedant psichoterapeutui norimus rezultatus pasiektum greičiau, nei dirbdama savarankiškai. Linkiu sėkmės!
Šis straipsnis-atsakymas parašytas portalui psichika.eu.
Linga Švanienė
Labai nepakenčiu kritikos, o mano šeimoje kritikuojančių žmonių labai daug, sulaukiu gan dažnai tokių komentarų „tu ne taip padarei“, „turėjai labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir t.t.. Patikėkit, tai išgirdus nori imti ir pasiduoti, bet viską darau, kad padrąsinčiau save ir kad mano mintys būtu tik teigiamos. Va, gal ir blogai tas, jog noriu kad visos mano mintys būtų tik teigiamos, nes kai ateina priešiškos, neigiamos mintys, atrodo, viskas, ką tiek ilgai ir su atidumu kūriau, pradeda griūti per sekundę.
Noriu, ko tikriausiai nori ir kiekvienas žmogus: noriu būti laiminga, noriu mylėti, bendrauti be kliūčių, būti savimi, svarbiausia noriu laisvės. Tačiau mintys man to neleidžia, jos lenda į galvą kaip įkyrūs šunys ir neduoda man ramybės. Aš nuo jų pavargau ir nežinau kaip nuo jų apsiginti. Po savaitės išvažiuoju studijuoti, nauja aplinka, nauji žmonės, ir nenoriu vėl visko sugriauti.
Skaitau kitų žmonių straipsnius, tokius kaip Alex Monaco, jie įkvepia, bet tas įkvėpimas greitai dingsta, bandau pagalbos kreiptis į Dievą, bet po to atsimenu, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tai aš atsakingą už savo gyvenimą, niekas kitas, jis tik gali padėti, bet tavo gyvenimo už tave nenugyvens. Ieškau savo trūkumų, savo privalumų, rašau dienoraštį, kai jaučiu, kad labai to reikia, praktikuojuosi atsipalaidavimo pratimus, man jie padeda, bet vėl pasikartosiu, jog neilgam. Padėkit! Beata (vardas pakeistas)
Atsakymas. Labas, Beata, iškart pasakysiu, kad tu jau dabar padarei labai daug. Visų pirma, tu nusprendei pasikeisti ir tau iš dalies pavyko, nes svarbiausia, kad pasikeitimus matai pati. Tu skaitai įkvepiančią literatūrą, ieškai stiprybės tikėjime, rašai dienoraštį, mokaisi atsipalaiduoti. Tai iš tiesų labai daug ir, panašu, kad jau padarei didžiąją dalį to, ką galėjai padaryti savarankiškai.
Beata, tau nesuprantama, kaip gali taip kruopščiai ir rūpestingai kurtas pozityvumas sugriūti praktiškai per akimirką. Kodėl jis neatlaiko užplaukiančios niūrių minčių bangos. Iš tiesų tame nėra nieko keisto. Atsakymas slypi tėvų programavime. Tavo išvardintos artimųjų nuostatos „tu ne taip darai“, „turi labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir kt. būtent išreiškia tą psichinę juodumą, kurią bandai nudažyti šviesiomis spalvomis. Kad ir kiek bedažytum supuvusią sieną, nauja ji netaps.
Įsivaizduoju, kad tau kyla klausimas, kodėl tėvų programavimas toks patvarus. Jis panašus į sukietėjusią lavą, nepasiduodančią pakeitimams. Esmė tame, kad tėveliai, kad ir norėdami paties geriausio, padarė tau meškos paslaugą. Vaiko psichika yra labai paslanki, be to vaikas neturi gyvenimiškosios patirties, kuri leistų jam suabejoti tėvų žodžiais. Gerai, jei tie žodžiai paskatinantys, padrąsinantys. Tačiau paprastai, tėvai vaiką bara, draudžia, priekaištauja, peikia, kritikuoja ir tai trunka diena iš dienos. Kaip lašas po lašo akmenį pratašo, taip mažo žmogaus psichikoje susiformuoja įsitikinimai, kad aš esu nevykėlis, visada kažką padarau ne taip, aš nieko nesugebu, iš manęs nieko gero neišeis. Šie negatyvūs įsitikinimai užsifiksuoja kaip neginčijamos aksiomos, ir jų pagrindu ima veikti juodų minčių generavimas. Tu bandai sąmoningai pakeisti ir valdyti šį procesą, tačiau eilinė kritika pataiko į vaikystėje įdiegtą nuostatą ir ją suaktyvina.
Yra nemažai būdų, kaip pakeisti vaikystėje susiformavusius įsitikinimus. Čia pateiksiu vieną iš jų, taip vadinamą afirmacijos sustiprinimo psichotechniką, aprašytą prof. S. Kovaliovo knygoje „NLP konsultavimas. Įvadas į žmogaus gerovę“. Afirmacija vadiname tau patinkančio įsitikinimo formuluotę. Ją sudarai, įvardinusi tau netinkamą įsitikinimą ir atsakydama į klausimą, ko noriu vietoj jo. Tarkim, tavyje gyva nuostata „Aš nieko nesugebu.“ Kaip būtų galima ją pakeisti? Gal į „Aš sugebu tai, ką noriu sugebėti.“ Tai ir bus norima afirmacija, su kuria dirbsi, kaip siūlo S.Kovaliovas.
1. Kasdien dirbkite su viena arba dviem (bet ne su visomis iš karto) afirmacijomis. Geriausias laikas- prieš miegą arba prasidedant dienai (iškart atsibudus), arba kai jaučiate nerimą. Darbą su afirmacijomis tęskite tol, kol jos bus tvirtai integruotos. Kad tai jau įvyko, suprasite pagal jūsų pasąmonės tvirtą pozityvų atsaką į afirmaciją, kurią norite įtvirtinti.
2. Į afirmaciją įtraukite savo vardą. Rašykite arba/ir kartokite afirmaciją pirmu, antru ir trečiu asmenimis.
Beata, tavo atveju viena iš afirmacijų trimis asmenimis skambėtų taip:
– Aš Beata, sugebu tai, ką noriu sugebėti.
– Tu, Beata, sugebi tai, ką nori sugebėti.
– Beata sugeba tai, ką nori sugebėti.
3. Afirmacinius teiginius užrašykite į diktofoną ir juos klausykite, kada tik galite (pavyzdžiui, vairuodami automobilį).
4. Įpraskite kartoti afirmacijas garsiai prieš veidrodį. Kartokite tol, kol pasijusite atsipalaidavę arba kol veidrodyje pamatysite savo veido išraišką, atitinkančią afirmacijos turinį.
5. Pagaliau, visur, kur tik įmanoma, patys sau kartokite afirmaciją– ypač, jeigu nenorite jos rašyti. Tai „suveiks“, nors būtent afirmacijų rašymas veikia efektyviau, nes jo metu įtraukiamas visas spektras jausmų, minčių ir emocijų.
Beata, pateikta psichotechnika – pirmasis žingsnis, keičiant tave ribojančius vaikystėje užsifiksavusius įsitikinimus. Priminsiu, kad padedant psichoterapeutui norimus rezultatus pasiektum greičiau, nei dirbdama savarankiškai. Linkiu sėkmės!
Šis straipsnis-atsakymas parašytas portalui psichika.eu.
Linga Švanienė