PRISIPILDYTI DŽIAUGSMO IR ŠILUMOS
“Laimės mokytojas, švenčių vedėjas, lektorius, eko bendruomenės narys. Žmogus.” – taip save pristato Darius Ražauskas. O užkalbinau jį ne be reikalo. Šiuo metu (2011 m. rugsėjis) kaip konsultantė dalyvauju tarptautiniame projekte “Maratonas”, kurio tikslas yra padėti dalyviams teisingai suformuluoti savo tikslus ir sukurti savyje motyvaciją tikslams pasiekti. O Darius Ražauskas kaip tik yra vienas iš nedaugelio man žinomų žmonių, kuris jau šiandien ryškiai mato savo ateitį ir yra pilnas energijos įgyvendinti tai, ką sumanęs. Neabejoju, kad savo jis pasieks. Todėl ir sumaniau pakalbinti Darių apie jo gyvenimo tikslus.
Linga Švanienė: Labas, Dariau! Tai, kad noriu tave pakalbinti, yra neatsitiktinai. Daug jaunų žmonių yra nusivylę gyvenimu, nežino, ko nori, kur eina. Nemažai iš jų klimpsta į alkoholį ar net narkotikus. Net ir tie, kurie kremta mokslus, dažnai neįsivaizduoja, koks bus jų gyvenimas, pabaigus universitetą ar institutą. Ir štai tokioje situacijoje pamatau žmogų, kuris ne tik žino, ko nori ir kur eina, bet ir ryžtingai siekia savo tikslų. Papasakok, Dariau, apie savo tikslą. O gal net kelis tikslus.
Darius Ražauskas: Mano tikslai... Geras klausimas. Artimiausias tikslas - pabaigti rašyti savo knygą. Joje bus mano paskaitų medžiaga (nuo sėkmės psichologijos iki šiaudinių namų, žaliavalgystės ir Lietuvos ekobendruomenių). Taip pat šiuo metu padedu kaimynui statyti namelį. Abu nesam statybininkai, todėl mums viskas nauja, įdomu, o tuo pačiu ir -iššukis. Kai statai savo pirmą namą, mūriji pirmą sieną, keli pirmas gegnes, apima įdomus jausmas. Supranti, kad jei nemokėdamas gali pastatyti namą, tuomet tu iš esmės gali viską.
Mano kelias link dabartinės veiklos, paskaitų ir seminarų vedimo nebuvo lengvas. Skaitytojai, kuriems įdomu, mano trumpą biografiją gali rasti mano svetainėje www.esujums.lt Mieste patirti išbandymai ir pačios įvairiausios veiklos, bei supratimas, kad civilizacija kaip pati tokia be sąmoningumo niekur neveda, davė man energijos ir ryžto viską kardinaliai gyvenime keisti ir pačiam tapti savo likimo kalviu. Niekas už mus pačius mūsų gyvenimo nuostabiu nepadarys.
L.Š: Labai patiko tavo „Jei tu nemokėdamas gali pastatyti namą, tai tu gali viską“. Jaučiu, Dariau, tavyje energiją, kad tu iš tiesų gali viską. Kadangi užsiminei apie artimiausius tikslus, tai klausimas susijes su vienu iš jų - ką tau duos knygos parašymas?
D.R.: Visus tikslus pirmiausia aš matuoju trim kriterijais: ar tai mano širdies (ne proto) tikrasis troškimas, ar tai papildys ir pagražins mano aplinką ir duos naudos mane supantiems žmonėms ir ar tai naudinga žemei. Medituoju, stengiuosi išgirsti vidinį intuicijos balsą ir, peržvelgęs kūno pojučius, bandau pajusti atsakymus. Ne sugalvoti protu, o pajusti.
Ką man duos knygos parašymas? Gal neduos, o jau davė (žinoma dar ir duos). Pirmiausia tai - saviraiška ir savo minčių perteikimas žmonėms. Ne visi gali atvykti į mano paskaitas ir seminarus Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, todėl knyga, į kurią sudėsiu visų paskaitų ir savo filosofijos žinias, pirmiausia bus naudinga žmonėms, keičiant pasaulėžiūrą ir ieškant naujų kelių ar įkvėpimo. Vidinis noras rašyti knygą atsirado ne tik iš noro pasidalinti mintimis ir idėjomis, kurios, žinoma, nebūtinai yra teisingos, bet ir dėl jausmo, kad knyga padės man geriau ir greičiau pasiekti žmones ir platesnes auditorijas, taip pat palengvins tolimesnį žinianešio kelią. Mane supantiems žmonėms tai turėtų duoti teigiamą postumį. Jei žmonės pasinaudos ekobendruomenių, šiaudinių namų, žaliavalgystės, alternatyvios humanistinės pedagogikos ar sąmoningumo įdėjomis, manau, žemei ir mums visiems kaip sociumui nuo to bus tik geriau. Tiesa, aš visada pabrėžiu, kad vienos tiesos nėra. Visos mano ir kitų autorių idėjos atitinkamom aplinkybėm gali būti "neteisingos", o jei jos bus pritaikytos dogmatiškai ar be saiko, netgi kenksmingos. Todėl visada paskaitų dalyvius skatinu mąstyti ir patiems ieškoti atsakymų. Tik pradėjęs savarankiškai mąstyti ir atsisakęs visuomenės šablonų žmogus gali padaryti kitokias išvadas, o tada imtis kitų veiksmų ir gauti naujus rezultatus.
Žmogus yra nuostabus kūrinys. Jis kompleksiškas. Mes mėgstam viską skaidyti ir aiškinti labai paprastai. Nevisada taip yra. Manau, kad žmogus - tai ne tik 55 milijardų ląstelių rinkinys, bet kur kas daugiau. Mintys (protas) ir intuicija, vidinis ar širdies balsas sudaro žmogaus pagrindą, kurį galima suvokti. O toliau slypi dar daugiau dalykų, kuriuos labai įdomu atrasti ir stebėti.
L.Š: Saviraiška, be abejo, yra labai svarbu. Kartu girdžiu, kad tau rūpi perteikti tai, ką žinai, ką galvoji ir jauti, paraginti žmones ieškoti savęs ir gyventi savo gyvenimus. Tai jau darai savo paskaitų metu, kalbėdamas per masinės informacijos priemones, neužilgo bus knyga. Kaip suprantu, tai dabartis ir artimiausi planai, tačiau esu tikra, kad, net pasilikdamas sau laisvės keistis, įsivaizduoji ir tolimesnį tikslą, o tai, ką išvardinai - tik laipteliai į JĮ. Kas toliau?
D.R.: Tolimesni tikslai (materialūs) - įsteigti alternatyvios edukacijos bendruomenės mokyklą, vėliau - laimės ir sveikatos universitetą, o kitais metais - pasistatyti savo šiaudinį namą. Šiek tiek tolimesniuose planuose yra noras pabūti pribuvėjos padėjeju priimant vaikus šeimose, kuriose nėra tėčio (dėl energetinio balanso įvedimo gimimo momentu). Be to artimuose planuose yra mūsų ekobendruomenės seminarų - konferencijų - bendruomeninio pastato statyba. Čionai kviesime įdomius Lietuvos ir užsienio lektorius, rašytojus, jogus, žolininkus ir, žinoma, patys skaitysime paskaitas ir vesime praktikas.
Žinoma, galutinis tikslas - tai proto ir sielos harmonija. Arba ramus protas ir grakščiai vykstantis gyvenimas, kuriame tu esi daugiau stebėtojas, nei vykdytojas, nes jei esi harmonijoje su aplinka ir visata, viskas vyksta gražiai, sinchroniškai, beveik be jokių regimų tavo pastangų. Laidyje tai vadinama sutapimais, laiminga žvaigžde, laimės kūdikiu ir t.t. Jokios mistikos čia nėra. Tiesiog, kai tavo širdies biostimuliatoriaus (ląstelių sluoksnis) skleidžiamas koherentinis dažnis dera su visatos pulsu, viskas vyksta truputį kitaip.
Jei trumpai. Laimę atrodo jau liečiu ir suprantu, kad ji - manyje. Ji visada mumyse. Ne daiktuose ar išorėje, o viduje. Norisi pilnai susilieti su širdies balsu ir gyventi sąmonės būsenoje su nuolatiniu pajautimu "čia ir dabar". Mes nepastebim šios akimirkos laimės ir grožio, nes turim perdaug norų, prisirišimų, planų ir įsivaizdavimų, kaip turi būti. Bet kai tai gaunam, retai tesijaučiam laimingi. Tai nėra tikrosios mūsų vidinės vertybės. Jos įprogramuotos aplinkos, tėvų, sociumo, civilizacijos, medijos, tv ir t.t... Širdies arba sielos norai ir troškimai tikrai neturi nieko bendro su naujais Danijos batais, Snickers šokoladukais, godumu pinigams (tai tik popieriukai - įrankis, ne vertybė) ar nauju Mersedesu. Žinoma, aš gal kiek persūdau, vienos tiesos nėra. Kiek žmonių tiek ir pasaulėžiūrų, ir tai yra nuostabu. Mes skirtingi, todėl pasaulis turi progą keistis ir evolucionuoti :). Ir nėra blogai ir gerai. Čia žmonių savokos. Jos netikros. Gamtoje yra gyvybė arba mirtis. Nuimkim raidę „M“, bus „Irtis“. Irti, mažėti, išsidalinti. Gyvybė ir mirtis yra pilnai ir visiškai susijusios. Mirtis yra pradžia kiekvienos naujos gyvybės. Tai amžinas ir nuostabus gamtos ciklas. Vidurinės būsenos nėra. Viskas gamtoje arba auga, arba irsta (miršta), net akmuo.
Tad, grįžtant prie tikslo. Šiame gyvenime norisi ne tik užmegzti tvirtą ryši su savimi ir laime viduje, bet ir augti. Augti ne kitų saskaita ar gamtos sunaikinimo ir vartojimo principu, o augti džiaugsme, viduje. Atrasti naują save, tapti kitokiu. Išsiugdyti naujas savybes, o paskui viską pakeisti. Gyvenimas - tai žaidimas. Labai, labai rimtas žaidimas daugumai. Manau, laikas atsipalaiduoti, nuimti reikšimingumą mūsų civilizacijoje ir pradėti ieškoti savo sąmonės ir sielos šaknų. Kol planeta žemė dar gyva :).
L.Š.: Wow! Tavo tikslai net mane įkvepia. Jaučiu juose daug energijos ir jau matau, kaip jie neša tave į ateitį. Taip pat girdžiu, kad nori atrasti save naują, su kitomis savybėmis. Kuo naujasis Darius skirsis nuo šiandieninio Dariaus? Ką jis turės, ko tu neturi dabar? Ką jis dar galės, palyginus su tavimi, jau šiandien suvokusiu, kad, jei galiu pastatyti namą, tai galiu viską?
D.R.: Manau, dabartinis nuo busimo Dariaus niekuo nesiskirs. Mes, kaip sakė Seneka, turim viską visada savyje. Mokymasis - tai atsiminimas, o ne išmokimas ląstelių lygyje. Visatoje egzistuoja holografinė sistema, t.y. visos visatos žinios yra kiekvienoje kūno ląstelėje. Kiekvienoje.. Sunku suvokti iš pradžių, bet taip teigia šiuolaikinis mokslas.
Viskas yra mumyse, mes tik truputį pamrišom, kas ir iš kur mes. Sistema ir aplinka mus apakino ir prikodavo svetimų tikslų, svajonių ir pasaulėžiurų. Kai gyvenam pagal svetimas vertybes, nerandam gyvenimo prasmės, laimės, sveikatos, nors gali atrodyti, kad viską pasiekėm. Taip kažkada buvo ir man.
O šiaip, bendrai kalbant, tai ateities nėra. Yra tik čia ir dabar. Viasada buvo ir yra tik ši akimirka. Viskas visada vyko tik dabar. Protas dažnai mus nuveda į ateitį arba praeitį. Tada nematom ir nesuvokiam šios akimirkos grožio, bei nepanaudojam jos efektyviai. Praleidžiam gyvenimo galimybes ir šansus, nes nesam susikoncentrave į momentą, kuris yra čia. Kaip sakė vienas amerikos filosofas, vienkartinės gyvenimą keičiančios progos pasitaiko, kažkur kas dvi savaites. Tai reiškia, kad gyvenimą galime keisti nuolat, tam reikia tik mūsų. Mūsų pastangų, o ne aplinkybių, politikų ar tinkamų šansų. Pastangu, t.y. minčių. Mūsų praeities mintys yra šiandienos rezultatas.
L.Š.: Tavo žodžiuose išgirdau savotišką prieštaravimą - sakai, kad būsimas Darius nuo šiandieninio niekuo nesiskirs, o kita vertus, pabreži būtinumą prisiminti tai, ką visada mokėjom, tik dėl iškreipto pasaulio ir savęs suvokimo esam primiršę. Isivaizduoju, kad naujasis Darius bus kur kas daugiau atsivėręs toms žinioms, kurios kol kas jame miega. Kokias žinias tu nori prisiminti ir, kaip manai, ką tau duos šis atsiverimas?
D.R.: Žinios duoda ir duos daug, bet šiuo metu į jas nebesiorientuoju. Manau, intuicija ir vidinio balso pajutimas yra daug svarbiau. Viską, ką gyvenime pasiekiau, dažniausiai tai buvo ne logiški proto sprendimai, o intuicijos balsas, neturintis rodos jokio loginio pagrindo. Protas yra puikus, nuostabus įrankis, bet ne vairuotojas. Vairuoti turim mes, o ne protas. Labiausiai norisi prisiminti tikros meilės, kūrybos žinias, ryšio su augalais ir gamta paslaptis, tikros sveikatos, visatos ir minčių energijos sąmoningą suvokimą. Norisi būti savimi. Tikru savimi. Ir skleisti džiaugsmą su šviesa visiems.
L.Š.: Gražu matyti tavo šviesius tikslus, kuriais gyveni ir dosniai daliniesi su kitais. Tačiau sutirštinkim spalvas - tarkim, tau liko gyventi vieneri metai. Ką norėtum pasiekti per tuos metus?
D.R.: Kiekvieną dieną reiktų gyventi lyg paskutinę, tai aukščiausias, kaip aš vadinu, Dzeno lygis. Na bet paskutiniai metai - irgi puikus objektas diskusijai. Pirmiausia pabaigčiau, ką darau dabar, t.y. pabaigčiau rašyti knygą, o tuomet ir toliau ieškočiau savęs, stengčiausi kiekvieną dieną bent vieną žmogų padaryti laimingu, toliau dėstyčiau, vesčiau paskaitas ir savo besibaigiančiu gyvenimu (jei žmonės žinotų, kad man liko tarkim trys mėnesiai), savo optimizmu ir šypsena įkvėpčiau juos gyventi ir džiaugtis čia ir dabar. Tuo, ką jau turi, ir tuo, kad yra. Gyvenimas per trumpas pykti, teisti ir prisirišti prie išorinių laimės šaltinių, nes tai - tik kita kančios forma. Anksčiau ar vėliau išorėje esantis šaltinis išseks arba pasikeis.
Na, ir paskutiniais metais, dar kapsint paskutiniam laikui, būtų lengviau išjungti proto kontrolę ir baimes, nes jau vis tiek prarasti nebėra ką. Tiesiog kiekvieną akimirką daryčiau tai, ką nori širdis, nebegaiščiau laiko biurokratijai, sistemai, aplinkos keitimui. Nors ir dabar tam skiriu minimaliai dėmesio. Vaduovaujuosi principu, kad problemų nėra, yra tik situacija, kuriai mes prikabiname etiketes. Paskutiniais metais norėtųsi mesti visas etiketes ir pabūti tuščiam visą laiką, ir tuo metu prisipildyti natūralaus džiaugsmo ir šilumos.
L.Š.: Dariau, labai ačiū už interviu. Tuo pačiu prašau nepadėti taško, nes dar norėčiau su tavimi pakalbėti apie meilę, apie pinigus, apie santykius su kitais, apie darbą ir misiją.
D.R.: Gerai, lauksiu kitų klausimų kitomis temomis :).
Su Dariumi Ražausku (www.esujums.lt)
kalbėjosi
Linga Švanienė (http://neurokodas.weebly.com)
2011 m. rugsėjis.
Linga Švanienė: Labas, Dariau! Tai, kad noriu tave pakalbinti, yra neatsitiktinai. Daug jaunų žmonių yra nusivylę gyvenimu, nežino, ko nori, kur eina. Nemažai iš jų klimpsta į alkoholį ar net narkotikus. Net ir tie, kurie kremta mokslus, dažnai neįsivaizduoja, koks bus jų gyvenimas, pabaigus universitetą ar institutą. Ir štai tokioje situacijoje pamatau žmogų, kuris ne tik žino, ko nori ir kur eina, bet ir ryžtingai siekia savo tikslų. Papasakok, Dariau, apie savo tikslą. O gal net kelis tikslus.
Darius Ražauskas: Mano tikslai... Geras klausimas. Artimiausias tikslas - pabaigti rašyti savo knygą. Joje bus mano paskaitų medžiaga (nuo sėkmės psichologijos iki šiaudinių namų, žaliavalgystės ir Lietuvos ekobendruomenių). Taip pat šiuo metu padedu kaimynui statyti namelį. Abu nesam statybininkai, todėl mums viskas nauja, įdomu, o tuo pačiu ir -iššukis. Kai statai savo pirmą namą, mūriji pirmą sieną, keli pirmas gegnes, apima įdomus jausmas. Supranti, kad jei nemokėdamas gali pastatyti namą, tuomet tu iš esmės gali viską.
Mano kelias link dabartinės veiklos, paskaitų ir seminarų vedimo nebuvo lengvas. Skaitytojai, kuriems įdomu, mano trumpą biografiją gali rasti mano svetainėje www.esujums.lt Mieste patirti išbandymai ir pačios įvairiausios veiklos, bei supratimas, kad civilizacija kaip pati tokia be sąmoningumo niekur neveda, davė man energijos ir ryžto viską kardinaliai gyvenime keisti ir pačiam tapti savo likimo kalviu. Niekas už mus pačius mūsų gyvenimo nuostabiu nepadarys.
L.Š: Labai patiko tavo „Jei tu nemokėdamas gali pastatyti namą, tai tu gali viską“. Jaučiu, Dariau, tavyje energiją, kad tu iš tiesų gali viską. Kadangi užsiminei apie artimiausius tikslus, tai klausimas susijes su vienu iš jų - ką tau duos knygos parašymas?
D.R.: Visus tikslus pirmiausia aš matuoju trim kriterijais: ar tai mano širdies (ne proto) tikrasis troškimas, ar tai papildys ir pagražins mano aplinką ir duos naudos mane supantiems žmonėms ir ar tai naudinga žemei. Medituoju, stengiuosi išgirsti vidinį intuicijos balsą ir, peržvelgęs kūno pojučius, bandau pajusti atsakymus. Ne sugalvoti protu, o pajusti.
Ką man duos knygos parašymas? Gal neduos, o jau davė (žinoma dar ir duos). Pirmiausia tai - saviraiška ir savo minčių perteikimas žmonėms. Ne visi gali atvykti į mano paskaitas ir seminarus Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, todėl knyga, į kurią sudėsiu visų paskaitų ir savo filosofijos žinias, pirmiausia bus naudinga žmonėms, keičiant pasaulėžiūrą ir ieškant naujų kelių ar įkvėpimo. Vidinis noras rašyti knygą atsirado ne tik iš noro pasidalinti mintimis ir idėjomis, kurios, žinoma, nebūtinai yra teisingos, bet ir dėl jausmo, kad knyga padės man geriau ir greičiau pasiekti žmones ir platesnes auditorijas, taip pat palengvins tolimesnį žinianešio kelią. Mane supantiems žmonėms tai turėtų duoti teigiamą postumį. Jei žmonės pasinaudos ekobendruomenių, šiaudinių namų, žaliavalgystės, alternatyvios humanistinės pedagogikos ar sąmoningumo įdėjomis, manau, žemei ir mums visiems kaip sociumui nuo to bus tik geriau. Tiesa, aš visada pabrėžiu, kad vienos tiesos nėra. Visos mano ir kitų autorių idėjos atitinkamom aplinkybėm gali būti "neteisingos", o jei jos bus pritaikytos dogmatiškai ar be saiko, netgi kenksmingos. Todėl visada paskaitų dalyvius skatinu mąstyti ir patiems ieškoti atsakymų. Tik pradėjęs savarankiškai mąstyti ir atsisakęs visuomenės šablonų žmogus gali padaryti kitokias išvadas, o tada imtis kitų veiksmų ir gauti naujus rezultatus.
Žmogus yra nuostabus kūrinys. Jis kompleksiškas. Mes mėgstam viską skaidyti ir aiškinti labai paprastai. Nevisada taip yra. Manau, kad žmogus - tai ne tik 55 milijardų ląstelių rinkinys, bet kur kas daugiau. Mintys (protas) ir intuicija, vidinis ar širdies balsas sudaro žmogaus pagrindą, kurį galima suvokti. O toliau slypi dar daugiau dalykų, kuriuos labai įdomu atrasti ir stebėti.
L.Š: Saviraiška, be abejo, yra labai svarbu. Kartu girdžiu, kad tau rūpi perteikti tai, ką žinai, ką galvoji ir jauti, paraginti žmones ieškoti savęs ir gyventi savo gyvenimus. Tai jau darai savo paskaitų metu, kalbėdamas per masinės informacijos priemones, neužilgo bus knyga. Kaip suprantu, tai dabartis ir artimiausi planai, tačiau esu tikra, kad, net pasilikdamas sau laisvės keistis, įsivaizduoji ir tolimesnį tikslą, o tai, ką išvardinai - tik laipteliai į JĮ. Kas toliau?
D.R.: Tolimesni tikslai (materialūs) - įsteigti alternatyvios edukacijos bendruomenės mokyklą, vėliau - laimės ir sveikatos universitetą, o kitais metais - pasistatyti savo šiaudinį namą. Šiek tiek tolimesniuose planuose yra noras pabūti pribuvėjos padėjeju priimant vaikus šeimose, kuriose nėra tėčio (dėl energetinio balanso įvedimo gimimo momentu). Be to artimuose planuose yra mūsų ekobendruomenės seminarų - konferencijų - bendruomeninio pastato statyba. Čionai kviesime įdomius Lietuvos ir užsienio lektorius, rašytojus, jogus, žolininkus ir, žinoma, patys skaitysime paskaitas ir vesime praktikas.
Žinoma, galutinis tikslas - tai proto ir sielos harmonija. Arba ramus protas ir grakščiai vykstantis gyvenimas, kuriame tu esi daugiau stebėtojas, nei vykdytojas, nes jei esi harmonijoje su aplinka ir visata, viskas vyksta gražiai, sinchroniškai, beveik be jokių regimų tavo pastangų. Laidyje tai vadinama sutapimais, laiminga žvaigžde, laimės kūdikiu ir t.t. Jokios mistikos čia nėra. Tiesiog, kai tavo širdies biostimuliatoriaus (ląstelių sluoksnis) skleidžiamas koherentinis dažnis dera su visatos pulsu, viskas vyksta truputį kitaip.
Jei trumpai. Laimę atrodo jau liečiu ir suprantu, kad ji - manyje. Ji visada mumyse. Ne daiktuose ar išorėje, o viduje. Norisi pilnai susilieti su širdies balsu ir gyventi sąmonės būsenoje su nuolatiniu pajautimu "čia ir dabar". Mes nepastebim šios akimirkos laimės ir grožio, nes turim perdaug norų, prisirišimų, planų ir įsivaizdavimų, kaip turi būti. Bet kai tai gaunam, retai tesijaučiam laimingi. Tai nėra tikrosios mūsų vidinės vertybės. Jos įprogramuotos aplinkos, tėvų, sociumo, civilizacijos, medijos, tv ir t.t... Širdies arba sielos norai ir troškimai tikrai neturi nieko bendro su naujais Danijos batais, Snickers šokoladukais, godumu pinigams (tai tik popieriukai - įrankis, ne vertybė) ar nauju Mersedesu. Žinoma, aš gal kiek persūdau, vienos tiesos nėra. Kiek žmonių tiek ir pasaulėžiūrų, ir tai yra nuostabu. Mes skirtingi, todėl pasaulis turi progą keistis ir evolucionuoti :). Ir nėra blogai ir gerai. Čia žmonių savokos. Jos netikros. Gamtoje yra gyvybė arba mirtis. Nuimkim raidę „M“, bus „Irtis“. Irti, mažėti, išsidalinti. Gyvybė ir mirtis yra pilnai ir visiškai susijusios. Mirtis yra pradžia kiekvienos naujos gyvybės. Tai amžinas ir nuostabus gamtos ciklas. Vidurinės būsenos nėra. Viskas gamtoje arba auga, arba irsta (miršta), net akmuo.
Tad, grįžtant prie tikslo. Šiame gyvenime norisi ne tik užmegzti tvirtą ryši su savimi ir laime viduje, bet ir augti. Augti ne kitų saskaita ar gamtos sunaikinimo ir vartojimo principu, o augti džiaugsme, viduje. Atrasti naują save, tapti kitokiu. Išsiugdyti naujas savybes, o paskui viską pakeisti. Gyvenimas - tai žaidimas. Labai, labai rimtas žaidimas daugumai. Manau, laikas atsipalaiduoti, nuimti reikšimingumą mūsų civilizacijoje ir pradėti ieškoti savo sąmonės ir sielos šaknų. Kol planeta žemė dar gyva :).
L.Š.: Wow! Tavo tikslai net mane įkvepia. Jaučiu juose daug energijos ir jau matau, kaip jie neša tave į ateitį. Taip pat girdžiu, kad nori atrasti save naują, su kitomis savybėmis. Kuo naujasis Darius skirsis nuo šiandieninio Dariaus? Ką jis turės, ko tu neturi dabar? Ką jis dar galės, palyginus su tavimi, jau šiandien suvokusiu, kad, jei galiu pastatyti namą, tai galiu viską?
D.R.: Manau, dabartinis nuo busimo Dariaus niekuo nesiskirs. Mes, kaip sakė Seneka, turim viską visada savyje. Mokymasis - tai atsiminimas, o ne išmokimas ląstelių lygyje. Visatoje egzistuoja holografinė sistema, t.y. visos visatos žinios yra kiekvienoje kūno ląstelėje. Kiekvienoje.. Sunku suvokti iš pradžių, bet taip teigia šiuolaikinis mokslas.
Viskas yra mumyse, mes tik truputį pamrišom, kas ir iš kur mes. Sistema ir aplinka mus apakino ir prikodavo svetimų tikslų, svajonių ir pasaulėžiurų. Kai gyvenam pagal svetimas vertybes, nerandam gyvenimo prasmės, laimės, sveikatos, nors gali atrodyti, kad viską pasiekėm. Taip kažkada buvo ir man.
O šiaip, bendrai kalbant, tai ateities nėra. Yra tik čia ir dabar. Viasada buvo ir yra tik ši akimirka. Viskas visada vyko tik dabar. Protas dažnai mus nuveda į ateitį arba praeitį. Tada nematom ir nesuvokiam šios akimirkos grožio, bei nepanaudojam jos efektyviai. Praleidžiam gyvenimo galimybes ir šansus, nes nesam susikoncentrave į momentą, kuris yra čia. Kaip sakė vienas amerikos filosofas, vienkartinės gyvenimą keičiančios progos pasitaiko, kažkur kas dvi savaites. Tai reiškia, kad gyvenimą galime keisti nuolat, tam reikia tik mūsų. Mūsų pastangų, o ne aplinkybių, politikų ar tinkamų šansų. Pastangu, t.y. minčių. Mūsų praeities mintys yra šiandienos rezultatas.
L.Š.: Tavo žodžiuose išgirdau savotišką prieštaravimą - sakai, kad būsimas Darius nuo šiandieninio niekuo nesiskirs, o kita vertus, pabreži būtinumą prisiminti tai, ką visada mokėjom, tik dėl iškreipto pasaulio ir savęs suvokimo esam primiršę. Isivaizduoju, kad naujasis Darius bus kur kas daugiau atsivėręs toms žinioms, kurios kol kas jame miega. Kokias žinias tu nori prisiminti ir, kaip manai, ką tau duos šis atsiverimas?
D.R.: Žinios duoda ir duos daug, bet šiuo metu į jas nebesiorientuoju. Manau, intuicija ir vidinio balso pajutimas yra daug svarbiau. Viską, ką gyvenime pasiekiau, dažniausiai tai buvo ne logiški proto sprendimai, o intuicijos balsas, neturintis rodos jokio loginio pagrindo. Protas yra puikus, nuostabus įrankis, bet ne vairuotojas. Vairuoti turim mes, o ne protas. Labiausiai norisi prisiminti tikros meilės, kūrybos žinias, ryšio su augalais ir gamta paslaptis, tikros sveikatos, visatos ir minčių energijos sąmoningą suvokimą. Norisi būti savimi. Tikru savimi. Ir skleisti džiaugsmą su šviesa visiems.
L.Š.: Gražu matyti tavo šviesius tikslus, kuriais gyveni ir dosniai daliniesi su kitais. Tačiau sutirštinkim spalvas - tarkim, tau liko gyventi vieneri metai. Ką norėtum pasiekti per tuos metus?
D.R.: Kiekvieną dieną reiktų gyventi lyg paskutinę, tai aukščiausias, kaip aš vadinu, Dzeno lygis. Na bet paskutiniai metai - irgi puikus objektas diskusijai. Pirmiausia pabaigčiau, ką darau dabar, t.y. pabaigčiau rašyti knygą, o tuomet ir toliau ieškočiau savęs, stengčiausi kiekvieną dieną bent vieną žmogų padaryti laimingu, toliau dėstyčiau, vesčiau paskaitas ir savo besibaigiančiu gyvenimu (jei žmonės žinotų, kad man liko tarkim trys mėnesiai), savo optimizmu ir šypsena įkvėpčiau juos gyventi ir džiaugtis čia ir dabar. Tuo, ką jau turi, ir tuo, kad yra. Gyvenimas per trumpas pykti, teisti ir prisirišti prie išorinių laimės šaltinių, nes tai - tik kita kančios forma. Anksčiau ar vėliau išorėje esantis šaltinis išseks arba pasikeis.
Na, ir paskutiniais metais, dar kapsint paskutiniam laikui, būtų lengviau išjungti proto kontrolę ir baimes, nes jau vis tiek prarasti nebėra ką. Tiesiog kiekvieną akimirką daryčiau tai, ką nori širdis, nebegaiščiau laiko biurokratijai, sistemai, aplinkos keitimui. Nors ir dabar tam skiriu minimaliai dėmesio. Vaduovaujuosi principu, kad problemų nėra, yra tik situacija, kuriai mes prikabiname etiketes. Paskutiniais metais norėtųsi mesti visas etiketes ir pabūti tuščiam visą laiką, ir tuo metu prisipildyti natūralaus džiaugsmo ir šilumos.
L.Š.: Dariau, labai ačiū už interviu. Tuo pačiu prašau nepadėti taško, nes dar norėčiau su tavimi pakalbėti apie meilę, apie pinigus, apie santykius su kitais, apie darbą ir misiją.
D.R.: Gerai, lauksiu kitų klausimų kitomis temomis :).
Su Dariumi Ražausku (www.esujums.lt)
kalbėjosi
Linga Švanienė (http://neurokodas.weebly.com)
2011 m. rugsėjis.
