ANTONAS KOVALEVSKIS
PADĖTI KITAM, AR NEPADĖTI
Šiame straipsnelyje apžvelgsiu vieną įdomų reiškinį – pagalbos piršimą kitiems žmonėms. Kitaip sakant, žinojimą, kaip turi pasielgti kitas žmogus, ir stūmimas jį taip elgtis. Pažystama? Taip atsitinka palyginus dažnai – žmogus mato kito problemą ir iš pačių geriausių ketinimų puola jam padėti išsikapstyti iš tos padėties. Ima patarinėti, skiria jam savo laiką ir dėmesį. Taip elgdamasis jis jaučiasi laimingas – juk daro gerą, netgi savo iniciatyva, kada niekas jo neprašo. O dabar pažiūrėkim, kas vyksta iš tikrųjų.
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimiškas užduotis, kurias jis privalo išspręsti ir taip pereiti į naują vystymosi lygį. Pavyzdžiui, žmogus nori tapti turtingu. Galimas dalykas, kad tokiu atveju jo nesąmoningoji dalis suteiks jam tokias sąlygas, kuriose žmogus įgautų pasiturinčiam asmeniui būdingus bruožus ir įpročius. Šiuo tikslu Pasąmonė gali pasirūpinti, kad žmogus staiga netektų pinigų – jis išvedamas iš komforto zonos ir priverčiamas pabėgioti ir pasukti galvą. Kitaip jis tingėtų, stenėtų ir niurkytųsi išgalvotose problemomis. O dabar jis ėmėsi veiksmų, įveikė išbandymus, stresą ir tapo jau kitu žmogumi, žinančiu pinigų vertę, mokančiu juos uždirbti bet kokiomis sąlygomis, ir tokiu būdu grįžo į komforto zoną.
Beje, toks nesąmoningosios dalies sumąnymas gali atkreipti geradario dėmesį, ir jis vargšelio pagailės, paskolins pinigų ilgam laikui. Tuo metu tai, atrodo, yra didelė pagalba – potencialus turtuolis grįžo į komforto zoną ir daugiau nesinervino, nusiramino. Toliau sėdi ramus savo pelkėj. Ne, negalima dėkoti! Kiekvienas gyvenimas turi savo logiką. Negalvokit, kad jums pavyks šią logiką kokiu tai būdu įžvelgti. Taip nėra. Dar žymus rašytojas ir parapsichologas S.Lazarevas rašė apie tai, kad negalima duoti išmaldos. Taip darydami jūs atitolinate bedarbį nuo jo asmeninio vystymosi užduočių sprendimo. Ar turite tam teisę?
Čia verta paminėti dvi šventas teises, kurias įgyja kiekvienas žmogus, gimdamas žemėje – laisvos valios ir laisvo pasirinkimo teisės. Šių teisių pamynimas yra didelė nuodėmė. Net nesvarbu, ar gerais, ar blogais ketinimais buvo buvo grįstas toks nusižengimas. Faktas, kad tai - nuodėmė.
Lindimas į kito žmogaus gyvenimą, siekimas jį kreipti „teisinga“ linkme – tai veiksmai, kurie yra neekologiški nei jums, nei tam, kuriam „padedate“. Tačiau nekviečiu ir spjaudyti į visus iš aukšto bokšto, lyg niekur nieko praeiti pro skriaudžiamą vaiką. Mokėkim skirti šiltą nuo minkšto. Kur šių dviejų pusių takoskyra? Kaip suprasti, kur įsikišimas tiesiog būtinas, o kur užtenka ti suteikti reikiamą informaciją?
Na, bendrai paėmus, nėra sunku atskirti atvejus, kur reikalinga neatidėliotina pagalba, nuo paprastų nesėkmių. Jei žmogaus gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, verta įsikišti. Tuo atveju, jei jau ėmėtės įtakoti kito gyvenimą, pasirūpinkite, kad žmogus gautų jam reikalingą pamoką. Jei aplinkybės susiklostė dėl žmogaus kaltės, kokybiškai atspindėkite tai. Tegul žmogus supranta kas ir kaip, net jei tai girdėti jam būtų labai nemalonu.
O jei kalba eina apie eilinę gyvenimo nesėkmę, tai galima įsikišti tik esant atitinkamoms sąlygoms: visų pirma, nekiškite savo pagalbos, jei jūsų apie tai neprašo. Tas pats liečia ir patarimus, jau nekalbant apie ką nors panašaus iš serijos „O aš tavo vietoj...“ Galima suteikti informaciją, pasakyti, kad galite padėti arba žinote, kas galėtų suteikti reikiamą pagalbą. Ir viskas. Toliau – jau paties žmogaus reikalas, jo pasirinkimo ir valios laisvė. Jei jis nusprendė kreiptis į jus pagalbos, būkit tikri, kad tai jo paties pasirinkimas. Svarbu, kad intencija, ketinimai eitų iš jo, o ne iš jūsų. Suprantu, kad dažnai norisi padėti kitam, siekiant padaryti malonumą sau. Neužmirškit kito teisės į valios ir pasirinkimo laisvę, mokėkite susilaikyti.
Dar vienas niuansas. Nepritarkite žmogaus bėgimui nuo problemos, o dalyvaukite problemos sprendime. Kiekviena problema – tai pamoka, kurią būtina išmokti. Pratęsiant pinigų temą, tai ekologiška pagalba bus ne ilgalaikis skolinimas, o padėjimas įgyti reikiamus bruožus ir surasti darbą. Bet ir tai padėti galima tik tuo atveju, jei jūsų žmogus paprašė. Ne visada atskirti paprasta.
Ir dar užakcentuosiu, kad šiame straipsnelyje aš kalbu apie stengimąsį kitam padėti be tiesioginio prašymo, o taip pat apie stengimąsį prisiimti visą atsakomybę už kito žmogaus problemų sprendimą. Tačiau elementarios žmogiškos pagalbos niekas neatšaukė. Jei žmogui reikia jūsų palaikymo – palaikykit jį. Jei žmogui nelengva – pabūkite kartu, išklausykite, leiskite jam suprasti, kad jūs tikite, jog žmogui pasiseks. Tegul žmogus jaučia užnugarį, žino, kad šalia yra draugas, kuris palaikys ir pagelbės bet kokioje situacijoje, jeigu jam to reikės.
2011 m. gruodis
Iš rusų kalbos vertė Linga Švanienė
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimiškas užduotis, kurias jis privalo išspręsti ir taip pereiti į naują vystymosi lygį. Pavyzdžiui, žmogus nori tapti turtingu. Galimas dalykas, kad tokiu atveju jo nesąmoningoji dalis suteiks jam tokias sąlygas, kuriose žmogus įgautų pasiturinčiam asmeniui būdingus bruožus ir įpročius. Šiuo tikslu Pasąmonė gali pasirūpinti, kad žmogus staiga netektų pinigų – jis išvedamas iš komforto zonos ir priverčiamas pabėgioti ir pasukti galvą. Kitaip jis tingėtų, stenėtų ir niurkytųsi išgalvotose problemomis. O dabar jis ėmėsi veiksmų, įveikė išbandymus, stresą ir tapo jau kitu žmogumi, žinančiu pinigų vertę, mokančiu juos uždirbti bet kokiomis sąlygomis, ir tokiu būdu grįžo į komforto zoną.
Beje, toks nesąmoningosios dalies sumąnymas gali atkreipti geradario dėmesį, ir jis vargšelio pagailės, paskolins pinigų ilgam laikui. Tuo metu tai, atrodo, yra didelė pagalba – potencialus turtuolis grįžo į komforto zoną ir daugiau nesinervino, nusiramino. Toliau sėdi ramus savo pelkėj. Ne, negalima dėkoti! Kiekvienas gyvenimas turi savo logiką. Negalvokit, kad jums pavyks šią logiką kokiu tai būdu įžvelgti. Taip nėra. Dar žymus rašytojas ir parapsichologas S.Lazarevas rašė apie tai, kad negalima duoti išmaldos. Taip darydami jūs atitolinate bedarbį nuo jo asmeninio vystymosi užduočių sprendimo. Ar turite tam teisę?
Čia verta paminėti dvi šventas teises, kurias įgyja kiekvienas žmogus, gimdamas žemėje – laisvos valios ir laisvo pasirinkimo teisės. Šių teisių pamynimas yra didelė nuodėmė. Net nesvarbu, ar gerais, ar blogais ketinimais buvo buvo grįstas toks nusižengimas. Faktas, kad tai - nuodėmė.
Lindimas į kito žmogaus gyvenimą, siekimas jį kreipti „teisinga“ linkme – tai veiksmai, kurie yra neekologiški nei jums, nei tam, kuriam „padedate“. Tačiau nekviečiu ir spjaudyti į visus iš aukšto bokšto, lyg niekur nieko praeiti pro skriaudžiamą vaiką. Mokėkim skirti šiltą nuo minkšto. Kur šių dviejų pusių takoskyra? Kaip suprasti, kur įsikišimas tiesiog būtinas, o kur užtenka ti suteikti reikiamą informaciją?
Na, bendrai paėmus, nėra sunku atskirti atvejus, kur reikalinga neatidėliotina pagalba, nuo paprastų nesėkmių. Jei žmogaus gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, verta įsikišti. Tuo atveju, jei jau ėmėtės įtakoti kito gyvenimą, pasirūpinkite, kad žmogus gautų jam reikalingą pamoką. Jei aplinkybės susiklostė dėl žmogaus kaltės, kokybiškai atspindėkite tai. Tegul žmogus supranta kas ir kaip, net jei tai girdėti jam būtų labai nemalonu.
O jei kalba eina apie eilinę gyvenimo nesėkmę, tai galima įsikišti tik esant atitinkamoms sąlygoms: visų pirma, nekiškite savo pagalbos, jei jūsų apie tai neprašo. Tas pats liečia ir patarimus, jau nekalbant apie ką nors panašaus iš serijos „O aš tavo vietoj...“ Galima suteikti informaciją, pasakyti, kad galite padėti arba žinote, kas galėtų suteikti reikiamą pagalbą. Ir viskas. Toliau – jau paties žmogaus reikalas, jo pasirinkimo ir valios laisvė. Jei jis nusprendė kreiptis į jus pagalbos, būkit tikri, kad tai jo paties pasirinkimas. Svarbu, kad intencija, ketinimai eitų iš jo, o ne iš jūsų. Suprantu, kad dažnai norisi padėti kitam, siekiant padaryti malonumą sau. Neužmirškit kito teisės į valios ir pasirinkimo laisvę, mokėkite susilaikyti.
Dar vienas niuansas. Nepritarkite žmogaus bėgimui nuo problemos, o dalyvaukite problemos sprendime. Kiekviena problema – tai pamoka, kurią būtina išmokti. Pratęsiant pinigų temą, tai ekologiška pagalba bus ne ilgalaikis skolinimas, o padėjimas įgyti reikiamus bruožus ir surasti darbą. Bet ir tai padėti galima tik tuo atveju, jei jūsų žmogus paprašė. Ne visada atskirti paprasta.
Ir dar užakcentuosiu, kad šiame straipsnelyje aš kalbu apie stengimąsį kitam padėti be tiesioginio prašymo, o taip pat apie stengimąsį prisiimti visą atsakomybę už kito žmogaus problemų sprendimą. Tačiau elementarios žmogiškos pagalbos niekas neatšaukė. Jei žmogui reikia jūsų palaikymo – palaikykit jį. Jei žmogui nelengva – pabūkite kartu, išklausykite, leiskite jam suprasti, kad jūs tikite, jog žmogui pasiseks. Tegul žmogus jaučia užnugarį, žino, kad šalia yra draugas, kuris palaikys ir pagelbės bet kokioje situacijoje, jeigu jam to reikės.
2011 m. gruodis
Iš rusų kalbos vertė Linga Švanienė
