Kalbėdami apie savivertę, ją  paprastai vertiname dviem kriterijais: „aukšta“ arba „žema“.  Tačiau tiek „aukšta“, tiek „žema“ mažai ką sako, kai neturim atskaitos taško.  Psichoterapijoje naudojame vertinimą nuo 0 iki 10, kur 0 – vertinamo bruožo neturėjimas, o 10  - maksimali jo reikšmė.  Šioje skalėje įvertinimas 7, reikš, kad prieš mus pakankamai aukštai save vertinantis žmogus.  Atitinkamai savęs vertinimas trejetuku bylos, kad žmogus nepasitiki savimi.

Aukščiau kalbėjau apie bendrąją savivertę ir jos vertinimą.  Tačiau žmogus yra daugialypė būtybė, tad profesinė savivertė gali ryškiai skirtis nuo, tarkim, savęs vertinimo kaip mamos ar tėčio, sutuoktinio, namų šeimininko ir pan.  Todėl savivertė kiekvienoje gyvenimiškoje rolėje gali būti (ir paprastai yra) skirtinga.

Kodėl apie visa tai kalbu?  Norint savyje kažką pakeisti, visų pirma svarbu suvokti dabartinę situaciją.  Kitaip sakant – atskaitos tašką. Tik išsiaiškinus, kur esu šiuo metu, galima nuspręsti, ko noriu ir ką reikėtų keisti.

Savivertės nustatymui įvairiose gyvenimiškose rolėse naudojamas testas „Kas aš?“ . Atliekamas jis taip.  Įsivaizduokit, kad jus užkalbino nepažįstamas žmogus ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, uždavė klausimą „Kas tu?“.  Pateikite (užrašykite) 20 atsakymų, atskleidžiančių jus įvairiuose gyvenimiškuose vaidmenyse.  Štai aš esu moteris, psichoterapeutė, žmona, mama, duktė, namų šeimininkė, dviejų vokiečių aviganių šeimininkė, vairuotoja, tekstų psichologinėmis temomis rašytoja ir kt.

Surašėte?  Gerai.  Dabar kiekvieną punktą įvertinkite nuo 0 iki 10 taip, kaip jums atrodo.  Štai aš save kaip vairuotoją vertinu 5.  Šią žiemą pašalus  tinkamai neįvertinau situacijos, važiuodama kaip įprastai, spustelėjau stabdžius ir...  Mašina slydo  gal dešimt - dvidešimt sekundžių, kurios man pasirodė amžinybe. Stebuklingai prasinešiau tarp griovio ir kitos mašinos.  Ačiū Dievui apsieita be autoįvykio, tik mano kaip vairuotojos savivertė smarkiai slystelėjo žemyn.  

Kai įvertinsite visas savo gyvenimiškas roles, pamatysite, kad kai kuriose srityse jūs pilnai patenkintas savimi, o kai kur norėtųsi geresnių rezultatų.  Vadinasi reikia padirbėti pastarosiose srityse.  Jei savarankiškai pakelti savivertės nepavyktų, tai galima kreiptis į specialistą. Pavyzdžiui, šį ;).

O aš savo ruožtu pagalvojau, kad visai neblogai būtų sudalyvauti užsiėmimuose, mokančiuose vairuoti automobilį ledu.  Kaži ar Klaipėdoje yra organizuojami tokie kursai...

Brigitos istorija: „Su savo būsimuoju vyru susipažinau prieš dešimt metų, kai jis atėjo dirbti į mūsų įmonę ir buvo paskirtas mano asistentu. Viskas įvyko staiga: meilė, tarnybinis romanas… Kartu dirbti tapo neįmanoma, nes tikrai ne darbo užduotys būdavo galvoje, ir tai pradėjo trukdyti darbo rezultatams. Jam teko pakeisti darbą… Esame vedę jau aštuonerius metus, auginame du puikius sūnūs.“ Tai sėkminga istorija, tačiau ir jos dalyviai buvo jauni ir nevedę…

Apie tarnybinius romanus kalbamės su neurolingvistinės psichoterapijos konsultante Linga Švaniene.

Kodėl užmezgame tarnybinius romanus?

Kaip neurolingvistinės psichoterapijos specialistė atkreipiau dėmesį į tai, kad įžangoje minimą istoriją pavadinote sėkminga. Išeitų, kad laiminga tarnybinio romano pabaiga turėtų būti šeimos sukūrimas, bet su tuo nesutinku. Gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, daugialypis, o žmonės skirtingi. Be to, ir šeimos sukūrimas toli gražu dar nėra istorijos pabaiga. Praėjus kuriam laikui, gali pasirodyti (ir gana dažnai pasirodo), kad laiminga tarnybinio romano pabaiga būtų buvusi jos dalyvių išsivaikščiojimas savais keliais. Kaip anekdote, kai žmona klausia: „Brangusis, ar tu žinai, kad aš esu Dievo dovana tau?“, o vyras atsako: „Žinau. Tik nesuprantu, už ką man tokia sunki dovana.“
Perskaityti visą straipsnį kviečiu svetainėje "Karjera ir sveikata" čia.

Ar teko girdėti apie lenkų kilmės amerikiečių psichologą Solomoną Ešą (Asch, 1907-1996)?  Kviečiu prisiminti jo pavardę ir jį išgarsinusį eksperimentą. Ešas tyrė, ar žmogus yra laisvas turėti savo nuomonę ir kaip sugeba atsispirti aplinkinių „spaudimui“.

Eksperimentas vyko 1951 metais. Į auditoriją pakviesdavo aštuonis žmones, ir jiems pateikdavo du paveiksliukus su skirtingo ilgio stulpeliais.  Reikėjo nustatyti, kuris stulpelis iš trijų skirtingo ilgio stulpelių viename paveikslėlyje yra tokio pat ilgio, kaip stulpelis kitame paveikslėlyje. Pateiktame paveikslėlyje reikėtų palyginti stulpelį, esantį kairėje, su likusiais.

Kaip jūs atsakytumėte, kuris?  Atsakymas akivaizdus.  Tačiau septyniems iš aštuonių eksperimento dalyvių iš anksto buvo nurodyta klaidinti aštuntąjį.  Jie garsiai ir įtikinamai reiškė klaidingą nuomonę apie stulpelių ilgį. Ir tokia situacija akivaizdžiai trikdė eksperimento tikrąjį dalyvį.

Eksperimento rezultatai verčia iš kojų – 75 procentai tiramųjų bent kartą sutiko su „daugumos nuomone“, išduodami savo asmeninį įsitikinimą. O 25 procentai tiriamųjų vos ne visada priimdavo daugumos atsakymą. 

Šios žinutės pradžioje kviečiau prisiminti Solomono Ešo pavardę ir jo eksperiminetą.  Tikiu, kad tai padės išlaikyti savo nuomonę, net tada, kai visi aplinkui teigs absurdą.

Yra ne tiek daug knygų, prie kurių grįžtu vėl ir vėl.  Dr. Marko Goulstono* „Aš kiauriai jus girdžiu“ – viena iš jų.  Papasakosiu vieną istoriją iš  jos skyriaus „Iš tranzakcijos į transformaciją“.

Autoriaus duktė ruošėsi pokalbiui dėl darbo.  Ji pasiteiravo tėčio, kokį klausimą galėtų užduoti kompanijos vadovui, kad išsiskirtų iš kitų pretendentų.  Tėtis jai patarė. 

Pasibaigus pokalbiui ji paskambino tėčiui ir entuziastingai pranešė, kad uždavus jai pasiūlytą klausimą vadovui, šis  (kaip ir buvo nuspėta iš anksto) pasižiūrėjo į lubas ir atsakė: „Puikus klausimas.  Aš nežinau, kaip į jį atsakyti.  Tačiau turėčiau žinoti.“

Kokį klausimą uždavė mergina? Ji pasiteiravo:
-Įsivaizduokit, kad praėjo metai ir vykdydami naujai priimtų darbuotojų įvertinimą jūs su džiaugsmu konstatuojate, kad tai geriausi darbuotojai, kuriuos jums teko priimti per pastaruosius keletą metų.  Pasakykite, ką turėtų padaryti darbuotojas, kad gautų tokį įvertinimą.

*Dr.Markas Goulstonas (Mark Goulston) - psichiatrijos profesorius, verslo konsultantas. 2004, 2005 ir 2009 metais jo vardas buvo įtrauktas į geriausių Amerikos psichiatrų sąrašus. Jam teko dirbti su tokiais klientais kaip Goldman Sachs, IBM, Bloomberg, Federal Express ir kt. Savo unikalią metodiką M.Goulstonas sukūrė dirbdamas su FBI (Federal Bureau of Investigation) ir JAV policijos derybininkais.

Nors ir gerokai pavėlavusi sveikinu savo svetainės lankytojus su Naujaisiais metais ir linkiu vidinės harmonijos, kuri be abejo atsispindės ir aplinkiniame pasaulyje santykiuose su kitais.  Tad ir radijo laida, kurioje profesorius Sergejus Kovaliovas kalba apie tai, kad nebūtina priešpastatyti žmogiškumą dalykiškumai, o juos ne tik galima, bet ir verta suderinti, kaip tik prisidės prie harmonijos didinimo. 

Laida rusų kalba.  Man labai patiko.  Tikiuosi patiks ir Jums.  Paklausyti galima čia.