Papasakosiu vieną padavimą: Miško pakrašty augo du medeliai. Juos abu vienodai šildė saulė, gaivino lietus, maitino žemė. Tačiau vienas iš jų galvojo, jog neturi teisės visu tuo pilnai mėgautis, nes taip nuskriaustų kitus medžius. Todėl gūžėsi nuo saulės, užsidarydavo savyje nuo lietaus, vangiai skverbėsi į dirvą, kurioje buvo apstu maisto. O kitas medelis su džiaugsmu naudojosi visomis gamtos teikiamomis gėrybėmis ir todėl užaugo didelis, stiprus ir, atėjus laikui, apsipylė žeidais, o vėliau ir vaisiais, kuriuos dosniai dalino praeiviams. Tuo tarpu paliegėlis sugebėjo išskleisti tik kelis žiedelius, o jo vaisiai buvo mažučiai, o ir tie tokie rūgštus, kad praeivis, juos nuskynęs ir tik prakandęs, numesdavo žemėn.
O apie tai, koks šio pasakojimo moralas ir kodėl jį papasakojau, atsakydama į ilgą jaunos merginos, patyrusios nelengvą gyvenimą savo namuose, kviečiu paskaityti čia.
O apie tai, koks šio pasakojimo moralas ir kodėl jį papasakojau, atsakydama į ilgą jaunos merginos, patyrusios nelengvą gyvenimą savo namuose, kviečiu paskaityti čia.
