Beveik 4 metus draugavau su weebly.com svetainių kūrimo ir palaikymo sistema.  Jau senokai jaučiau, kad esamos galimybės neišpildo visų pageidavimų, pavyzdžiui, sunku čia surasti kadaise parašytą straipsnį tam tikra tema. Pagaliau prisiruošiau persikraustyti į kitą svetainių kūrimo sistemą.  Nuo šiol visus naujus straipsniu keliu ten.  Todėl ir savo skaitytojus kviečiu į naujas "patalpas".  Tikiuosi, visiems mums bus jaukiau ir patogiau.


ĮĖJIMAS Į NAUJĄ SVETAINĘ ČIA

Klausimas: Laba diena, man atrodo, kad aš esu emociškai nestabili. Kai pykstuosi su vaikinu, aš visada širdy laukiu, kol jis liausis širdęs ir mane nuramins. Kai to nesulaukiu, pyktis apima dar labiau, ir aš pradedu šnekėt baisius žodžius, bet ką, kas tik šauna į galvą. Ir nesvarbu, tai tiesa ar ne. Po to kartais, jei tas konfliktas dar labiau įsiplieskia, aš pradedu muštis… Tai yra vienintelis žmogus, su kuriuo aš šitaip elgiuos. Taip, kai keliu ranką, jis dažnai būna išgėręs. Mane tai labai erzina, nes augau alkoholikų šeimoj, ir negaliu žiūrėt į geriančius. Kartu suprantu, kad tai nepateisina mano veiksmų. Ar aš galiu su šia problema susitvarkyti pati, ar reiktų kreiptis į daktarus? Kaip su ja susitvarkyti?
Viltė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Vilte, pagarba tau, kad susivokei, jog santykiuose su vaikinu tavo užsiplieskiantis pyktis ir netgi mušimasis nėra tai, ko tu iš tiesų nori. Girdžiu, kad dėl tokio impulsyvumo save smerki ir ieškai būdų kaip pasikeisti. Kartu matau, kad prieš sukylant agresijai, lauki, kad draugas tave priimtų, paguostų, nuramintų. Taip net ir šiandieniniuose tavo veiksmuose pasireiškia tavo vidinis vaikas – ta maža mergaitė, kuri taip laukė dėmesio, meilės rūpinimosi iš artimųjų, o to negavusi labai pyko.

Toliau laiške tu ir paaiškini, iš kur visa tai tavyje, užsimindama, kad tėvai buvo alkoholikai. Taip jau dažniausiai yra, kad alkoholikai nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais, tad tavo vaikystėje, suprantama, tau trūko šilumos, išklausymo, supratimo. Įsivaizduoju, kiek tau reikėjo stengtis, kad išgyventum tokioje aplinkoje. Todėl natūralu, kad kyla įniršis, kai tavo draugas prisigeria.

Nors ir nesupratau, ar vaikinas dažnai išgeria, ar dažnai jį muši, kai jis prisigeria, pastebiu, kad draugą nesąmoningai pasirinkai šituo primenantį tavo tėvą,Tai dar kartą patvirtina, kad tavęs netenkinančios reakcijos atėjo iš vaikystės. Iškart pasakysiu, kad jas pakeisti galima, tačiau reikalingos specialios psichotechnikos ar net jų sistema, todėl tikslinga būtų kreiptis į psichoterapeutą.

Čia pateiksiu būdą, kaip dirbti su pykčiu, aprašytą prof.S.Kovaliovo knygoje „Žmogiškojo tobulumo NLP“, kuris gali padėti susigrąžinti vidinę ramybę.

– Įsivaizduokite, kad žmogus, kuris sukelia jums pyktį ir įtūžį, sėdi jums už nugaros. Garsiai pasakykite jam, kaip ant jo pykstate.
– Atkreipkite dėmesį į savo kūno reakcijas. Gal jūs įtempiate kokią tai savo kūno dalį? Sukandate dantis? Suspaudžiate kumščius? Įtempate storosios žarnos raumenis? Kai atrasite, dar labiau įtempkite ar suspauskite. Stebėkite, kas vyksta.
– Įsivaizduokite, kad pasikeičiate su žmogumi, sukeliančiu jums pyktį, vietomis. Atsakinėkite už jį taip, lyg jis iš tiesų būtų čia.
– Tęskite dialogą, „persikeldami“ tai į save, tai į tą žmogų.
– Stebėsite, ar tarp kartojamų frazių nėra tos, kuri geriausiai išreiškia jūsų pyktį. Gal tai bus „Nustok kištis į mano gyvenimą!“, „Tu man kenki!”, “Liaukis statyti mane į nepatogią padėtį!“, „Kodėl manęs neperspėjai?” ar pan. Atradę tokią frazę, kartokite ją vis gasrsiau, kol nepradėsite rėkti.
– Užsilipkite ant kėdės ir įsivaizduokite, kad dabar žiūrite į tą žmogų iš viršaus. Likdami tokioje pozicijoje išsakykite jam viską, kas išvedė jus iš pusiausvyros, ir ko paprastai nedrįstate pasakyti.

Vilte, ši psichotechnika yra pateikta bendrai, tad prisitaikyk ją savo atvejui. Galimas dalykas, kad tau papildomai yra reikalingi saugūs iškrovos būdai, tad ieškok, kaip galėtum išlieti susikaupusį tavyje pyktį. Tai galėtų būti bėgimas ar kiti fiziškai sunkūs pratimai. Be to, likusi viena namuose, išbandyk kumščiais daužyti pagalvę ar sofą tol, kol pavargsi. Bus veiksmingiau, jei tai darydama balsu išreikši pyktį, šauksi. Tam kartui pavyks nusiraminti. Priminsiu, kad esminius pasikeitimus geriausia pasiekti padedant specialistui. Sėkmės ir ramybės!

Linga Švanienė
Straipsnis parašytas portalio psichika.eu

Klausimas: Sveiki, norėčiau iš jūsų gauti patarimą, kaip elgtis. Esu vedęs jau 3 metai. Yra sūnus, 2 metų.

Iki vakar dienos visą laiką maniau, kad esu sėkmingai vedęs, ir turiu nuostabią žmoną, bet vakar sūnus netyčia rado seną žmonos rankinuką ir iš jo ištraukė kelis sąsiuvinius, kuriuose, kaip supratau, buvo jos dienoraštis. Keli puslapiai prirašyti pagrinde apie tai, jog ji vis dar myli savo buvusįjį. Jis yra iš jos kaimo, o mes kol kas gyvename pas jos tėvus nuosavame name. Parašyta, kad jai užtenka vien jį pamatyti pravažiuojant, ir ji tampa jau laiminga. Būčiau gal manęs, kad tai rašyta prieš man atsirandant jos gyvenime, bet viename puslapyje ji užsimena, jog blem, aš juk turiu vyrą.

Dabar prisimenu, kad praėjusiais metais, kai grįžau iš užsienio komandiruotės, ji labai dažnai išeidavo pasivaikščioti viena, ar eidavo į parduotuvę ir gan ilgai užtrukdavo. Gal būtų viskas ir nieko, bet viename puslapyje ji rašo, jog aš pati jam siūliausi, ir to puslapio pavadinimas PRIZAS.
Andrius (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Andriau, suprantu, kad žinia, jog žmona vis dar prisimena buvusį, trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus, sugriaudamas tavo įsivaizduojamos sėkmingos santuokos idilę. Įsivaizduoju, kad tai sukėlė daugybę nemalonių jausmų: pyktį, nusiminimą, pavydą, baimę, beviltiškumą ir kt. Natūralu, kad tokioje situacijoje kilo sumaištis, kad neduoda ramybės klausimai, kaip toliau elgtis.

Nors tiesiai neįvardinai, ko nori, sužinojęs, kas vyksta žmonos galvoje, kyla mintis, kad sieki išlaikyti šeimą ir nori, kad žmona būtų tau ištikima. Dabartinė situacija, kurioje esi tu ir tavo šeima, tokia: gyvenat pas uošvius, žmona, su kuria susilaukėt sūnaus, vis dar prisimena buvusį draugą ir fantazuoja apie santykius su juo.

Kas toliau? Pabandykim geriau suprasti žmoną. Moterys paprastai prisimena buvusiuosius, kai esamuose santykiuose kažko trūksta arba tų santykių išvis nėra. Vyro dėmesio trūkumas yra kompensuojamas fantazijomis. Paprasčiausias būdas užpildyti dabarties tuštumą yra „nubėgti“ į praeitį ir atgaivinti bei naujai išgyventi kažkada įvykusį svaiginantį epizodą (naktis prie jūros, jis apkabina, bučiuojamės šnarant bangoms). O jei buvusiuose santykiuose liko daug neaiškumų, moterys juos prigalvoja taip, kaip nori.

Ar gali, Andriau, kaip nors įtakoti, kad žmonos galvoje būtų mažiau vietos fantazijoms apie buvusį? Sakoma, kad norint negalvoti apie rožinę beždžionę, reikia galvoti apie violetinį begemotą. Žodžiu, – užpildyti galvą kitomis mintimis. Gal jūsų šeimyninis gyvenimas pavirto į rutiną, gal jame trūksta polėkio, naujumo, įspūdžių? Kaip ir kuo galėtum jį praturtinti? Tik svarbu ne tik pildyti žmonos įgeidžius, bet ir pačiam mėgautis ta veikla. Kas judviem patinka? Kas pradžiugintų jus abu? Neužmiršk romantikos. Ji paprastai pavergia moterų širdis.

Tau atrodo, Andriau, kad žmona ne tik svajoja apie kitą, bet ir imasi veiksmų. Prisiminei, kad ji eidavo viena pasivaikščioti, kad užtrukdavo kelionėje į parduotuvę. Įsivaizduoju, kad tave suneramino įrašas, jog ji draugui siūlėsi. Pripažink, kad tu nežinai, kiek rimtų ketinimų, o kiek moteriškų išsigalvojimų yra šiame įraše, tad neskubėk daryti tragedijos. Ir vis tik gal jau būtų laikas ieškoti atskiro gyvenamo ploto kur nors tolėliau nuo uošvių. Juk negyvensite pas juos visą gyvenimą. Nauji įspūdžiai, miesto šurmulys gali ne tik atitolinti, bet ir užgožti šiandieninį žmonos gimtojo kaimo žiburį – jos buvusį vaikiną. Kai jis nebešmėžuos jos akyse, nebebus ir pagundos. Be to įsikurdinimas naujame lizdelyje suteiks nemažai įdomių rūpesčių, tad vietos ir laiko mintims apie praeitį liks vis mažiau.

Įsivaizduoju, kad gali kilti noras pareikšti žmonai, jog žinai apie jos slaptas mintis ir kaip to įrodymą imsi pirštu baksnoti į jos dienoraščio įrašus. Iškart perspėju, kad tai nepadės jums pagerinti santykių, o tik dar labiau jus atitolins. Pagrindinė pamoka, kurią išmoktų jūsų gyvenimo draugė po šio įvykio – reikia slėpti(s) nuo vyro kur kas atidžiau, nei iki šiol. Vargu, ar to nori. Šiuo atveju geriau bus nutylėti apie rastą dienoraštį ir pasikalbėti apie ją pačią, jos lūkesčius. Kas jai dabar svarbu? Ko jai trūksta šeimyniniame gyvenime? Ko norėtų? Tuo pačiu galėtumėte kartu paplanuoti jūsų šeimos ateitį, pasvajoti, kur su paaugusiu sūneliu keliausite, kada būtų galima pradėti galvoti apie antrą vaikelį ir pan. Svarbu, kad ji dalyvautų šiame bendros ateities kūrime, prisiimtų atsakomybę už tam tikrų jos momentų realizavimą.

Ir dar svarbu, Andriau, suvokti savo vietą šioje istorijoje. Kas tu esi? Ar tiesiog nelaimingas vyras, kuriam žmona ruošiasi įtaisyti ragus, ar žmogus, kuris suvokė, jog jo šeimyniniame gyvenime iškilo problema, ir ieško būdų, kaip tą problemą išspręsti? Patarlė sako, kad nėra namų be dūmų, bet tai nereiškia, kad reikia tuose dūmuose sėdėti. Šeimyninių santykių kūrimas – užduotis visam gyvenimui. Linkiu, kad problemų sprendimai padėtų jums augti, bręsti ir tobulėti. Tada pasitvirtins kita patarlė, kad nėra blogo, kas neišeitų į gera.

Linga Švanienė
Straipsnis parašytas portalui psichika.eu