Beveik 4 metus draugavau su weebly.com svetainių kūrimo ir palaikymo sistema.  Jau senokai jaučiau, kad esamos galimybės neišpildo visų pageidavimų, pavyzdžiui, sunku čia surasti kadaise parašytą straipsnį tam tikra tema. Pagaliau prisiruošiau persikraustyti į kitą svetainių kūrimo sistemą.  Nuo šiol visus naujus straipsniu keliu ten.  Todėl ir savo skaitytojus kviečiu į naujas "patalpas".  Tikiuosi, visiems mums bus jaukiau ir patogiau.


ĮĖJIMAS Į NAUJĄ SVETAINĘ ČIA

Klausimas: Laba diena, man atrodo, kad aš esu emociškai nestabili. Kai pykstuosi su vaikinu, aš visada širdy laukiu, kol jis liausis širdęs ir mane nuramins. Kai to nesulaukiu, pyktis apima dar labiau, ir aš pradedu šnekėt baisius žodžius, bet ką, kas tik šauna į galvą. Ir nesvarbu, tai tiesa ar ne. Po to kartais, jei tas konfliktas dar labiau įsiplieskia, aš pradedu muštis… Tai yra vienintelis žmogus, su kuriuo aš šitaip elgiuos. Taip, kai keliu ranką, jis dažnai būna išgėręs. Mane tai labai erzina, nes augau alkoholikų šeimoj, ir negaliu žiūrėt į geriančius. Kartu suprantu, kad tai nepateisina mano veiksmų. Ar aš galiu su šia problema susitvarkyti pati, ar reiktų kreiptis į daktarus? Kaip su ja susitvarkyti?
Viltė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Vilte, pagarba tau, kad susivokei, jog santykiuose su vaikinu tavo užsiplieskiantis pyktis ir netgi mušimasis nėra tai, ko tu iš tiesų nori. Girdžiu, kad dėl tokio impulsyvumo save smerki ir ieškai būdų kaip pasikeisti. Kartu matau, kad prieš sukylant agresijai, lauki, kad draugas tave priimtų, paguostų, nuramintų. Taip net ir šiandieniniuose tavo veiksmuose pasireiškia tavo vidinis vaikas – ta maža mergaitė, kuri taip laukė dėmesio, meilės rūpinimosi iš artimųjų, o to negavusi labai pyko.

Toliau laiške tu ir paaiškini, iš kur visa tai tavyje, užsimindama, kad tėvai buvo alkoholikai. Taip jau dažniausiai yra, kad alkoholikai nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais, tad tavo vaikystėje, suprantama, tau trūko šilumos, išklausymo, supratimo. Įsivaizduoju, kiek tau reikėjo stengtis, kad išgyventum tokioje aplinkoje. Todėl natūralu, kad kyla įniršis, kai tavo draugas prisigeria.

Nors ir nesupratau, ar vaikinas dažnai išgeria, ar dažnai jį muši, kai jis prisigeria, pastebiu, kad draugą nesąmoningai pasirinkai šituo primenantį tavo tėvą,Tai dar kartą patvirtina, kad tavęs netenkinančios reakcijos atėjo iš vaikystės. Iškart pasakysiu, kad jas pakeisti galima, tačiau reikalingos specialios psichotechnikos ar net jų sistema, todėl tikslinga būtų kreiptis į psichoterapeutą.

Čia pateiksiu būdą, kaip dirbti su pykčiu, aprašytą prof.S.Kovaliovo knygoje „Žmogiškojo tobulumo NLP“, kuris gali padėti susigrąžinti vidinę ramybę.

– Įsivaizduokite, kad žmogus, kuris sukelia jums pyktį ir įtūžį, sėdi jums už nugaros. Garsiai pasakykite jam, kaip ant jo pykstate.
– Atkreipkite dėmesį į savo kūno reakcijas. Gal jūs įtempiate kokią tai savo kūno dalį? Sukandate dantis? Suspaudžiate kumščius? Įtempate storosios žarnos raumenis? Kai atrasite, dar labiau įtempkite ar suspauskite. Stebėkite, kas vyksta.
– Įsivaizduokite, kad pasikeičiate su žmogumi, sukeliančiu jums pyktį, vietomis. Atsakinėkite už jį taip, lyg jis iš tiesų būtų čia.
– Tęskite dialogą, „persikeldami“ tai į save, tai į tą žmogų.
– Stebėsite, ar tarp kartojamų frazių nėra tos, kuri geriausiai išreiškia jūsų pyktį. Gal tai bus „Nustok kištis į mano gyvenimą!“, „Tu man kenki!”, “Liaukis statyti mane į nepatogią padėtį!“, „Kodėl manęs neperspėjai?” ar pan. Atradę tokią frazę, kartokite ją vis gasrsiau, kol nepradėsite rėkti.
– Užsilipkite ant kėdės ir įsivaizduokite, kad dabar žiūrite į tą žmogų iš viršaus. Likdami tokioje pozicijoje išsakykite jam viską, kas išvedė jus iš pusiausvyros, ir ko paprastai nedrįstate pasakyti.

Vilte, ši psichotechnika yra pateikta bendrai, tad prisitaikyk ją savo atvejui. Galimas dalykas, kad tau papildomai yra reikalingi saugūs iškrovos būdai, tad ieškok, kaip galėtum išlieti susikaupusį tavyje pyktį. Tai galėtų būti bėgimas ar kiti fiziškai sunkūs pratimai. Be to, likusi viena namuose, išbandyk kumščiais daužyti pagalvę ar sofą tol, kol pavargsi. Bus veiksmingiau, jei tai darydama balsu išreikši pyktį, šauksi. Tam kartui pavyks nusiraminti. Priminsiu, kad esminius pasikeitimus geriausia pasiekti padedant specialistui. Sėkmės ir ramybės!

Linga Švanienė
Straipsnis parašytas portalio psichika.eu

Klausimas: Sveiki, norėčiau iš jūsų gauti patarimą, kaip elgtis. Esu vedęs jau 3 metai. Yra sūnus, 2 metų.

Iki vakar dienos visą laiką maniau, kad esu sėkmingai vedęs, ir turiu nuostabią žmoną, bet vakar sūnus netyčia rado seną žmonos rankinuką ir iš jo ištraukė kelis sąsiuvinius, kuriuose, kaip supratau, buvo jos dienoraštis. Keli puslapiai prirašyti pagrinde apie tai, jog ji vis dar myli savo buvusįjį. Jis yra iš jos kaimo, o mes kol kas gyvename pas jos tėvus nuosavame name. Parašyta, kad jai užtenka vien jį pamatyti pravažiuojant, ir ji tampa jau laiminga. Būčiau gal manęs, kad tai rašyta prieš man atsirandant jos gyvenime, bet viename puslapyje ji užsimena, jog blem, aš juk turiu vyrą.

Dabar prisimenu, kad praėjusiais metais, kai grįžau iš užsienio komandiruotės, ji labai dažnai išeidavo pasivaikščioti viena, ar eidavo į parduotuvę ir gan ilgai užtrukdavo. Gal būtų viskas ir nieko, bet viename puslapyje ji rašo, jog aš pati jam siūliausi, ir to puslapio pavadinimas PRIZAS.
Andrius (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Andriau, suprantu, kad žinia, jog žmona vis dar prisimena buvusį, trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus, sugriaudamas tavo įsivaizduojamos sėkmingos santuokos idilę. Įsivaizduoju, kad tai sukėlė daugybę nemalonių jausmų: pyktį, nusiminimą, pavydą, baimę, beviltiškumą ir kt. Natūralu, kad tokioje situacijoje kilo sumaištis, kad neduoda ramybės klausimai, kaip toliau elgtis.

Nors tiesiai neįvardinai, ko nori, sužinojęs, kas vyksta žmonos galvoje, kyla mintis, kad sieki išlaikyti šeimą ir nori, kad žmona būtų tau ištikima. Dabartinė situacija, kurioje esi tu ir tavo šeima, tokia: gyvenat pas uošvius, žmona, su kuria susilaukėt sūnaus, vis dar prisimena buvusį draugą ir fantazuoja apie santykius su juo.

Kas toliau? Pabandykim geriau suprasti žmoną. Moterys paprastai prisimena buvusiuosius, kai esamuose santykiuose kažko trūksta arba tų santykių išvis nėra. Vyro dėmesio trūkumas yra kompensuojamas fantazijomis. Paprasčiausias būdas užpildyti dabarties tuštumą yra „nubėgti“ į praeitį ir atgaivinti bei naujai išgyventi kažkada įvykusį svaiginantį epizodą (naktis prie jūros, jis apkabina, bučiuojamės šnarant bangoms). O jei buvusiuose santykiuose liko daug neaiškumų, moterys juos prigalvoja taip, kaip nori.

Ar gali, Andriau, kaip nors įtakoti, kad žmonos galvoje būtų mažiau vietos fantazijoms apie buvusį? Sakoma, kad norint negalvoti apie rožinę beždžionę, reikia galvoti apie violetinį begemotą. Žodžiu, – užpildyti galvą kitomis mintimis. Gal jūsų šeimyninis gyvenimas pavirto į rutiną, gal jame trūksta polėkio, naujumo, įspūdžių? Kaip ir kuo galėtum jį praturtinti? Tik svarbu ne tik pildyti žmonos įgeidžius, bet ir pačiam mėgautis ta veikla. Kas judviem patinka? Kas pradžiugintų jus abu? Neužmiršk romantikos. Ji paprastai pavergia moterų širdis.

Tau atrodo, Andriau, kad žmona ne tik svajoja apie kitą, bet ir imasi veiksmų. Prisiminei, kad ji eidavo viena pasivaikščioti, kad užtrukdavo kelionėje į parduotuvę. Įsivaizduoju, kad tave suneramino įrašas, jog ji draugui siūlėsi. Pripažink, kad tu nežinai, kiek rimtų ketinimų, o kiek moteriškų išsigalvojimų yra šiame įraše, tad neskubėk daryti tragedijos. Ir vis tik gal jau būtų laikas ieškoti atskiro gyvenamo ploto kur nors tolėliau nuo uošvių. Juk negyvensite pas juos visą gyvenimą. Nauji įspūdžiai, miesto šurmulys gali ne tik atitolinti, bet ir užgožti šiandieninį žmonos gimtojo kaimo žiburį – jos buvusį vaikiną. Kai jis nebešmėžuos jos akyse, nebebus ir pagundos. Be to įsikurdinimas naujame lizdelyje suteiks nemažai įdomių rūpesčių, tad vietos ir laiko mintims apie praeitį liks vis mažiau.

Įsivaizduoju, kad gali kilti noras pareikšti žmonai, jog žinai apie jos slaptas mintis ir kaip to įrodymą imsi pirštu baksnoti į jos dienoraščio įrašus. Iškart perspėju, kad tai nepadės jums pagerinti santykių, o tik dar labiau jus atitolins. Pagrindinė pamoka, kurią išmoktų jūsų gyvenimo draugė po šio įvykio – reikia slėpti(s) nuo vyro kur kas atidžiau, nei iki šiol. Vargu, ar to nori. Šiuo atveju geriau bus nutylėti apie rastą dienoraštį ir pasikalbėti apie ją pačią, jos lūkesčius. Kas jai dabar svarbu? Ko jai trūksta šeimyniniame gyvenime? Ko norėtų? Tuo pačiu galėtumėte kartu paplanuoti jūsų šeimos ateitį, pasvajoti, kur su paaugusiu sūneliu keliausite, kada būtų galima pradėti galvoti apie antrą vaikelį ir pan. Svarbu, kad ji dalyvautų šiame bendros ateities kūrime, prisiimtų atsakomybę už tam tikrų jos momentų realizavimą.

Ir dar svarbu, Andriau, suvokti savo vietą šioje istorijoje. Kas tu esi? Ar tiesiog nelaimingas vyras, kuriam žmona ruošiasi įtaisyti ragus, ar žmogus, kuris suvokė, jog jo šeimyniniame gyvenime iškilo problema, ir ieško būdų, kaip tą problemą išspręsti? Patarlė sako, kad nėra namų be dūmų, bet tai nereiškia, kad reikia tuose dūmuose sėdėti. Šeimyninių santykių kūrimas – užduotis visam gyvenimui. Linkiu, kad problemų sprendimai padėtų jums augti, bręsti ir tobulėti. Tada pasitvirtins kita patarlė, kad nėra blogo, kas neišeitų į gera.

Linga Švanienė
Straipsnis parašytas portalui psichika.eu

Klausimas: Laba diena, niekada nerašau į tokius puslapius, čia mano pirmas kartas. Patekau į labai keblią situaciją, nebežinau, ką galvoti ir kaip toliau elgtis. Ilgą laiką buvau vienišas, laukiau tinkamos mergaitės, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu kartu su ja. Ir nors esu jaunas, bet stengiausi save užimti, mokytis, dirbti, sportuoti, kad kai ta laimė ateis, aš būčiau jai pasiruošęs. Iš esmės pakeičiau save į gerą pusę.

Ir štai prieš 3 mėnesius sutikau kai ką labai ypatingo savo širdelei. Viskas buvo kaip sapne, turėjome bendrų temų, ne vieną kartą save pričiupome netgi galvojant tokiomis pačiomis mintimis, santykiai buvo kupini aistros, seksas buvo nuostabus, kalbėjome, svajojome apie ateitį ir t.t. Buvau labai laimingas, tikėjau, kad pagaliau sutikau savo žmogų, mačiau tyrą šypseną jos veide, ir tai buvo nesuvaidinta laimė.

Ji man prieš pradedant viską pasakė, kad nesenai išsiskyrė su savo buvusiu, su kuriuo ji gyveno 2 metus, bet, kaip ji sakė, jis daugiau jei nerūpėjo, tai aš ir nusiraminau. Bet staiga, kai viskas buvo tikrai gražu, ji labai pasikeitė, tarsi kažkas būtų jai nutikę. Supykau, kad ji mane ignoruoja, bet susitikom, bandėm išsiaiškint. Nebemačiau laimės jos akyse, tik liūdesį. Ji man pradėjo kalbėti, kad nenori rimtų santykių, bet pripažino, ir aš mačiau, kad jai labai gera su manim. Tada dar buvome kartu, bet jos akyse mačiau, kad kažkas netaip.

Bandžiau visaip klausti, ji man nieko konkretaus nepasakė. Vienu momentu, kai jau prispaudžiau ją ir pateikiau argumentų, kad kažko ji man nepasako, jos akyse pamačiau ašaras. Apkabinau ją, pats vos neapsiverkiau. Ji tik pasakė, „nemylėk manęs, aš blogas žmogus, man iš tavęs tik vieno reikėjo – sekso“. Man tai labai skaudu, kai vos prieš kelias dienas mačiau džiaugsmą jos veide, vos tik mane pamačius. Visai jos nebesuprantu. Žinau, kad ji turi finansinių problemų, kurios ją gali kamuoti, tiesa, ir buvęs jos vis dar apsireiškia, ir ji pradėjo dažniau būti su jo draugais nors jo jau ten ir nebėra.

Bandau viską sau į galvą sudėlioti, viena mano pusė sako: tiesiog išeik, pamiršk, bet kita pusė žino, kad kažkas čia ne taip, kažką aš čia praleidžiu, netikiu kad ji tikrai nori mane pamiršti, tuo labiau, kad vis dar susitinkam. Manau, kad jai kažkas tiesiog nutiko, ko ji man nepasako, ir aš nebežinau, kaip toliau elgtis, ar tiesiog išeiti ir pamiršti, ar pasilikti su ja ir stengtis praeiti visus sunkumus, nes aš nuoširdžiai tikėjau, kad ji – TAS žmogus. Prašau padėkite man susiprasti, man dabar tai didėlė kančia ir nusivylimas.
Iš anksto jums dėkoju. Su pagarba,
Martynas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas Martynai, suprantu tavo skausmą ir nusivylimą, kai mergina, apie kurią tu galvojai, jog ji yra pagaliau sutikta tavo svajonių draugė, staiga tau nesuprantamai pasikeitė. Įsivaizduoju, kokia kilo jausmų sumaištis, kai bandei kalbėtis, norėjai išsiaiškinti, kas atsitiko, tačiau mergina nieko konkretaus tau neatsakė. Nežinojimas baisesnis už tiesą, kad ir kokia ji bebūtų.

Sunku pasakyti, kas konkrečiai vyksta merginos gyvenime. Apie tai geriausiai galėtų ji pati pasakyti, nors neretai žmogus būna taip pasimetęs, kad niekaip negali paaiškinti savo nuotaikų kaitos. Mano akimis, merginos būsena gali būti susijusi su tuo, kad ji neseniai išsiskyrė su buvusiu, su kuriuo draugavo dvejus metus. Nemanau, kad ji tau melavo, sakydama, jog tas vaikinas jai daugiau neberūpi. Tikėtina, kad ji tuo pati nuoširdžiai tikėjo. Tačiau išsiskyrimas su žmogumi, kuris ilgą laiką buvo brangus, nėra paprastas procesas. Mergina išgyvena netektį. Tuo būtų galima paaiškinti liūdesį jos akyse.

Nedėkingas dalykas, Martynai, yra susidraugauti su mergina (tas pats merginoms – su vaikinu), jei ji neseniai išsiskyrė. Draugės gedėjimo laikotarpiu tai gali tapti jos bandymu įrodyti sau ir kitiems, kad ji yra verta dėmesio. Žaisliuku, padedančiu nusiraminti ar užsimiršti. Nosinaite ašaroms šluostyti. Žmogumi, kuris būdamas šalia, nors kažkiek užpildo jos geliančią vienatvę Ir tai ji daro ne todėl, kad yra bloga ir sąmoningai naudojasi tavimi, o todėl, kad, pati to nesuprasdama, bando gelbėtis nuo išsiskyrimo skausmo.

Jei nuspręstum likti su mergina, tai svarbu mokytis kantrybės ir ugdyti sugebėjimą priimti ją visokią, nesistengiant žūt būt pralinksminti. Natūralu būtų pasiteirauti, kokią pagalbą ji yra pasirengusi priimti iš tavęs ir, jei tau priimtina, suteik norimą pagalbą. Protinga būtų nusistatyti sau laikotarpį, kurį suteiksi jai skausmingos praeities paleidimui ir atsivėrimui naujiems santykiams. Tačiau, Martynai, šiuo laikotarpiu geriau nepuoselėti vilčių, kad ji liks su tavimi, kai atsigaus po išsiskyrimo. Statistikos nėra, tačiau ne be reikalo sakoma, kad tokiais atvejais geriau būti trečiu nei antru.

Ką dar galėtum padaryti, būdamas santykiuose su ja? Būk savimi ir nesiek pakeisti jai buvusio, tapdamas panašiu į jį. Stenkis įnešti į jos gyvenimą būtent tai, kas susiję TIK su tavimi. Siūlyk jai naują veiklą, kuri be abejo tau pačiam miela. Pasidomėk, kas ją džiugindavo anksčiau ir ko jai trūko nutrūkusioje draugystėje. Galbūt tai galėtų jus suartinti. Svarbu, kad dabartinis džiaugsmas jai ne primintų ankstesnius santykius, bet būtų susijęs jau su dabartine draugyste ir tavimi.

Įsivaizduoju, kad gali kilti noras pasirodyti merginai geresniu nei buvęs jos draugas, tačiau nederėtų stengtis jai įtikti, pildant visus jos pageidavimus ar bandant atspėti jos norus. Mergina turi suprasti, kad tu pats save pakankamai aukštai vertini ir neleisi, kad tavimi naudotųsi ar elgtųsi nepagarbiai.

Vistik, Matynai, vien iš laiške pateiktos informacijos negalėčiau užtikrintai teigti, kad merginos liūdesio priežastis yra būtent išsiskyrimo skausmas. Genys margas, gyvenimas dar margesnis, tad ir priežasčių gali būti įvairiausių. Be to ne psichologo užduotis yra duoti patarimus. Tai tavo užduotis rasti sprendimą ir prisiimti su juo susijusias atsakomybes. Nors trys mėnesiai nėra ilgas draugystės laikotarpis, tu jau patyrei galimo išsiskyrimo skausmą.

Linkiu stiprybės. Žinok, kad tai, kas mūsų nesugniuždo, mus dar labiau užgrūdina ir sustiprina.

Linga Švanienė
Straipsnis prašytas portalui psichika.eu.

Klausimas. Sveiki, galbūt esu per daug pasiklydusi savyje, galbūt tiesiog negaliu rasti teisingo kelio. Dėl to rašau jums ir tikiuosi sulaukti pagalbos. Mano praeitis buvo sunki, neturėjau draugų, bijojau bendrauti, buvau nedrąsi net prie savo artimųjų. Ir štai atėjo ta diena, kai sugalvojau, jog laikas keistis. Iš tiesų pasikeičiau, žmonės šito nepastebėjo, bet pastebėjau aš.

Labai nepakenčiu kritikos, o mano šeimoje kritikuojančių žmonių labai daug, sulaukiu gan dažnai tokių komentarų „tu ne taip padarei“, „turėjai labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir t.t.. Patikėkit, tai išgirdus nori imti ir pasiduoti, bet viską darau, kad padrąsinčiau save ir kad mano mintys būtu tik teigiamos. Va, gal ir blogai tas, jog noriu kad visos mano mintys būtų tik teigiamos, nes kai ateina priešiškos, neigiamos mintys, atrodo, viskas, ką tiek ilgai ir su atidumu kūriau, pradeda griūti per sekundę.

Noriu, ko tikriausiai nori ir kiekvienas žmogus: noriu būti laiminga, noriu mylėti, bendrauti be kliūčių, būti savimi, svarbiausia noriu laisvės. Tačiau mintys man to neleidžia, jos lenda į galvą kaip įkyrūs šunys ir neduoda man ramybės. Aš nuo jų pavargau ir nežinau kaip nuo jų apsiginti. Po savaitės išvažiuoju studijuoti, nauja aplinka, nauji žmonės, ir nenoriu vėl visko sugriauti.

Skaitau kitų žmonių straipsnius, tokius kaip Alex Monaco, jie įkvepia, bet tas įkvėpimas greitai dingsta, bandau pagalbos kreiptis į Dievą, bet po to atsimenu, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tai aš atsakingą už savo gyvenimą, niekas kitas, jis tik gali padėti, bet tavo gyvenimo už tave nenugyvens. Ieškau savo trūkumų, savo privalumų, rašau dienoraštį, kai jaučiu, kad labai to reikia, praktikuojuosi atsipalaidavimo pratimus, man jie padeda, bet vėl pasikartosiu, jog neilgam. Padėkit! Beata (vardas pakeistas)

Atsakymas. Labas, Beata, iškart pasakysiu, kad tu jau dabar padarei labai daug. Visų pirma, tu nusprendei pasikeisti ir tau iš dalies pavyko, nes svarbiausia, kad pasikeitimus matai pati. Tu skaitai įkvepiančią literatūrą, ieškai stiprybės tikėjime, rašai dienoraštį, mokaisi atsipalaiduoti. Tai iš tiesų labai daug ir, panašu, kad jau padarei didžiąją dalį to, ką galėjai padaryti savarankiškai.

Beata, tau nesuprantama, kaip gali taip kruopščiai ir rūpestingai kurtas pozityvumas sugriūti praktiškai per akimirką. Kodėl jis neatlaiko užplaukiančios niūrių minčių bangos. Iš tiesų tame nėra nieko keisto. Atsakymas slypi tėvų programavime. Tavo išvardintos artimųjų nuostatos „tu ne taip darai“, „turi labiau pasistengti“, „tu nieko nesugebi“, „tu ateities neturėsi“ ir kt. būtent išreiškia tą psichinę juodumą, kurią bandai nudažyti šviesiomis spalvomis. Kad ir kiek bedažytum supuvusią sieną, nauja ji netaps.

Įsivaizduoju, kad tau kyla klausimas, kodėl tėvų programavimas toks patvarus. Jis panašus į sukietėjusią lavą, nepasiduodančią pakeitimams. Esmė tame, kad tėveliai, kad ir norėdami paties geriausio, padarė tau meškos paslaugą. Vaiko psichika yra labai paslanki, be to vaikas neturi gyvenimiškosios patirties, kuri leistų jam suabejoti tėvų žodžiais. Gerai, jei tie žodžiai paskatinantys, padrąsinantys. Tačiau paprastai, tėvai vaiką bara, draudžia, priekaištauja, peikia, kritikuoja ir tai trunka diena iš dienos. Kaip lašas po lašo akmenį pratašo, taip mažo žmogaus psichikoje susiformuoja įsitikinimai, kad aš esu nevykėlis, visada kažką padarau ne taip, aš nieko nesugebu, iš manęs nieko gero neišeis. Šie negatyvūs įsitikinimai užsifiksuoja kaip neginčijamos aksiomos, ir jų pagrindu ima veikti juodų minčių generavimas. Tu bandai sąmoningai pakeisti ir valdyti šį procesą, tačiau eilinė kritika pataiko į vaikystėje įdiegtą nuostatą ir ją suaktyvina.

Yra nemažai būdų, kaip pakeisti vaikystėje susiformavusius įsitikinimus. Čia pateiksiu vieną iš jų, taip vadinamą afirmacijos sustiprinimo psichotechniką, aprašytą prof. S. Kovaliovo knygoje „NLP konsultavimas. Įvadas į žmogaus gerovę“. Afirmacija vadiname tau patinkančio įsitikinimo formuluotę. Ją sudarai, įvardinusi tau netinkamą įsitikinimą ir atsakydama į klausimą, ko noriu vietoj jo. Tarkim, tavyje gyva nuostata „Aš nieko nesugebu.“ Kaip būtų galima ją pakeisti? Gal į „Aš sugebu tai, ką noriu sugebėti.“ Tai ir bus norima afirmacija, su kuria dirbsi, kaip siūlo S.Kovaliovas.

1. Kasdien dirbkite su viena arba dviem (bet ne su visomis iš karto) afirmacijomis. Geriausias laikas- prieš miegą arba prasidedant dienai (iškart atsibudus), arba kai jaučiate nerimą. Darbą su afirmacijomis tęskite tol, kol jos bus tvirtai integruotos. Kad tai jau įvyko, suprasite pagal jūsų pasąmonės tvirtą pozityvų atsaką į afirmaciją, kurią norite įtvirtinti.
2. Į afirmaciją įtraukite savo vardą. Rašykite arba/ir kartokite afirmaciją pirmu, antru ir trečiu asmenimis.

Beata, tavo atveju viena iš afirmacijų trimis asmenimis skambėtų taip:
– Aš Beata, sugebu tai, ką noriu sugebėti.
– Tu, Beata, sugebi tai, ką nori sugebėti.
– Beata sugeba tai, ką nori sugebėti.

3. Afirmacinius teiginius užrašykite į diktofoną ir juos klausykite, kada tik galite (pavyzdžiui, vairuodami automobilį).
4. Įpraskite kartoti afirmacijas garsiai prieš veidrodį. Kartokite tol, kol pasijusite atsipalaidavę arba kol veidrodyje pamatysite savo veido išraišką, atitinkančią afirmacijos turinį.
5. Pagaliau, visur, kur tik įmanoma, patys sau kartokite afirmaciją– ypač, jeigu nenorite jos rašyti. Tai „suveiks“, nors būtent afirmacijų rašymas veikia efektyviau, nes jo metu įtraukiamas visas spektras jausmų, minčių ir emocijų.

Beata, pateikta psichotechnika – pirmasis žingsnis, keičiant tave ribojančius vaikystėje užsifiksavusius įsitikinimus. Priminsiu, kad padedant psichoterapeutui norimus rezultatus pasiektum greičiau, nei dirbdama savarankiškai. Linkiu sėkmės!
Šis straipsnis-atsakymas parašytas portalui psichika.eu.
Linga Švanienė

Klausimas. Sveiki, išgyvenu netekties skausmą. Mamytė pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo 12 metų, dabar man 24 metai, o skausmas niekur nedingsta. Kai pradedu galvoti apie šią situaciją, mane sukausto baimė, pulsas padažnėja (galbūt todėl, kad aš buvau visos šitos situacijos liudininke). Dabar esu aukos vaidmenyje, savęs gailiuosiu, po truputį stengiuosi atleisti, bet suvokiu, kad tik mintimis sugebu ištarti žodį „atleidžiu“, bet širdimi to padaryti neišeina. Noriu atleisti, labai ją myliu, bet nežinau, nuo ko pradėti. Kai galvoju apie šią situaciją, jaučiu, kaip sugrįžtu į tuos 12-tuosius metus ir negaliu iš to skausmo išsivaduoti. Pyktis mamai po truputį virsta į gailestį jai.
Liepa (vardas pakeistas)

Atsakymas. Labas, Liepa, rašai, kad mamytės netekties skausmas tave lydi jau 12 metų ir niekur nedingsta. Įsivaizduoju, kaip baisu tau, dar vaikui, buvo išgyventi jos mirtį. Girdžiu, kad mamai jautei pyktį, dabar virstantį į gailestį, kad niekaip negali jai atleisti. Paprastai gedėjimo laikas tęsiasi taip ilgai, kyla tiek daug prieštaringų jausmų, o netekties skausmas su laiku nemažėja, kai artimas žmogus nusižudo. Nors tu, Liepa, neparašei, dėl ko negali mamai atleisti, man kyla mintis, kad tau tada teko išgyventi būtent tai. Net jei suklydau, nuoširdžiai tave užjaučiu.

Suprantu tave, Liepa, kad tau labai norisi mamai atleisti, tad ir klausi, kaip tai padaryti ar bent nuo ko pradėti. Yra toks pasakojimas apie du vienuolius, kurie priėjo patvinusią upę. Ant kranto stovinti jauna moteris pasiskundė, kad bijo bristi per šniokščiantį srautą, ir paprašė vienuolių pagalbos. Senasis vienuolis tik nudelbė akis, nes jiems buvo draudžiama net žiūrėti į moteris. O jaunesnis užsikėlė moterį ant nugaros ir, pernešęs ją per upę, paleido. Moteris padėkojo, ir visi nuėjo savo keliais. Vienuoliai ilgą laiką keliavo tylėdami, kol senasis neiškentė ir ėmė priekaištauti, kad jaunesnysis nusižengė taisyklėms – ne tik kad žiūrėjo į moterį, bet dar ir prie jos lietėsi. Jaunesnysis vienuolis į tai jam atsakė: „Aš pernešiau ją per upę, paleidau ir pamiršau. O tu, pasirodo, vis dar ją mintyse nešiesi…“

Liepa, papasakojau tau šią alegoriją, nes ir tu vis dar nešiesi savo mamą ir jos mirtį, už kurią negali atleisti. Įvykis įvykiui nelygu, tačiau šis sunkus nešulys jau gerokai tave iškankino. Taip yra neteisinga, nes už sunkius nusikaltimus žmogus baudžiamas 10 metų laisvės atėmimo, o tu save baudi jau 12 metų ir galo tam nematai, nors esi visai nekalta.. Kartu labai nori atleisti, paleisti.

Pabandyk įsivaizduoti mamą, stovinčią ar sėdinčią kažkur netoli tavęs, tiesiog ten, kur ji tau pasirodys. Papasakok jai, ką tau teko išgyventi per tuos dvylika metų. Pasakyk, kad pykai, kad negali atleisti ir kartu labai ją myli. Kad tau jos labai trūko gyvos, kad jauteisi vieniša, išduota. Ir kai nebeliks žodžių, įsivaizduok, kaip išimi iš savęs tą baisųjį vaizdą, kuris vis dar gyvas tavyje, ir atiduok jį mamai: „Mama, aš atiduodu tau tą paveikslą, nes jis trukdo man gyventi.“ Pamatyk, kaip mama jį paima ir, galbūt, nusišypso. Galbūt mama paprašys tavęs atleidimo, tikriausiai pasakys, kad tave labai myli ir linki viso geriausio. Išgirsk jos žodžius. Judvi tiek daug nespėjote viena kitai pasakyti. Ir jei tau norėsis, gali perduoti mamai savo meilės jai simbolį. Gal tai bus šviesa, gal gėlė, gal širdies vaizdas. Nesvarbu, kas. Pamatyk, kaip mama jį priima ir savo ruožtu tiesia tau savo dovaną, išreiškiančią jos meilę tau. Priimk ją ir „įsidėk į save“. Galbūt dabar jau galėsi ištarti mamai „atleidžiu.“ Po šio „pokalbio“ leisk mamai nutolti.

Liepa, kaip supranti, tai – pirmasis žingsnis mamos paleidimui. Geriau būtų, jei ir šią psichotechniką atliekant tau padėtų psichoterapeutas, bet gali pabandyti ir pati. Kviečiu neapsiriboti vien tuo. Kreipkis į psichologą tolesnės profesionalios pagalbos. Viena tikrai žinok, kad atleisti mamai ir susigražinti vidinę ramybę yra įmanoma. Stiprybės tau.
Straipsnį-atsakymą rašiau portalui psichika.eu


Linga Švanienė

Klausimas: Sveiki, aš turiu tokią bėdą, kuri kitiems tikriausiai pasirodytų ne tokia jau ir didele bėda. Tačiau dėl to aš jaučiuosi labai blogai ir man ji neduoda ramybės.

Mano pirmasis vaikinas, kurį aš rimtai įsimylėjau, labai nepatiko mano mamai. Ji nuo pat pradžių prieštaravo, kad su juo draugaučiau. Tačiau jis buvo geras, nieko blogo nedarė. Nei rūkė, nei gėrė. Galiausiai mes išsiskyrėm, nes aš tikriausiai neatlaikiau mamos priekaištavimų.

Iki šiol likom draugais, ir jis nori, kad grįžčiau pas jį. Aš pati to kartu ir noriu, ir nenoriu, nes tiesiog nematau ateities. Aš nenoriu jo skaudinti ir nenoriu pati liūdėt dėl jo. Norėčiau likti draugais, bet pati labai pavydžiu, kai matau jį su kita. Taigi, net nežinau, kaip elgtis toliau.
Loreta (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Loreta, situacija, į kurią pakliuvai, yra pakankamai tipiška, kadangi joje pasireiškia tavo nepasitikėjimas savimi ir priklausomybės nuo kitų asmenų. Iš vienos pusės esi priklausoma nuo mamos ir nori būti jai gera paklusnia mergaite, o iš kitos pusės negali paleisti draugo, tau kyla pavydas, matant jį su kita. Suprantu, kad jauti didelę įtampą, tampoma į priešingas puses.

Tavo situacija metaforiškai man priminė anekdotą, kuriame miško žvėrys gavo nurodymą išsiskirstyti į dvi grupes: į gražius ir protingus. Tik beždžionė liko vietoje, niekaip negalėdama apsispręsti, prie kurios grupės jungtis, nes ji yra ir graži, ir protinga. Žmogus, be abejo, gali būti ir gražus, ir protingas, tačiau įtikti dviems tarpusavyje nesutariantiems asmenims praktiškai yra neįmanoma, jeigu… Jeigu tu pati nesi savarankiška ir kausai ne savęs, o kitų.

Tavo priklausomybė nuo mamos pasireiškia per dideliu mamos kišimusi į tavo gyvenimą, kontroliavimu, reguliavimu, savo svajonių perkėlimu tau. Savo ruožtu tu pati stengiesi atitikti mamos lūkesčius, išgyveni kaltės jausmą, susierzinimą, pyktį, bejėgiškumą. Neparašei, koks tavo amžius, tačiau, suprantu, kad nebesi vaikas. Ir net, jei šiuo metu finansiškai dar priklausai nuo tėvų, kitais atžvilgiais jau laikas tapti savarankiška asmenybe.

Sunku pasakyti, ar susiformavo tavo priklausomybė nuo vaikino, tačiau kai kurie požymiai jau reiškiasi: tu bijai jį skaudinti, išgyveni pavydo jausmą, matydama jį su kita mergina. Aišku, kad ryšys su vaikinu yra kur kas silpnesnis nei su mama, kuriai tu paklusai. Išoriškai paklusai, o viduje vis dar kankiniesi, nežinodama, kaip elgtis toliau.

Deja, negaliu patarti, kaip tau elgtis, nes šis uždavinys yra tavo, ir tik tu pati gali jį išspręsti. Visų pirma jis ragina tave tapti savarankiškai, pasitikėti savimi ir sugebėti prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Kita vertus, jis tau primena, kad svarbiausia yra ne įtikti kitiems, o išlikti ištikimai pačiai sau. Padedant psichologui išsiugdyti trūkstamus bruožus galėtum kur kas greičiau nei pati viena.

Aš nežinau, kokį sprendimą priimtum analogiškoje situacijoje, jei pilnai pasitikėtum savimi. Gal pasakytum mamai, kad ją myli ir vertini jos nuomonę, tačiau jau esi suaugusi ir savo draugus renkiesi ir ateityje rinksiesi pati. O gal pasikalbėtum su draugu apie tai, kad jis yra tau brangus, tačiau kol kas tu nesi pasirengusi rimtesniems santykiams, todėl norėtum išlikti su juo paprastais draugais ir linki jam viso geriausio, jei jis susiras kitą merginą. Bet kuriuo atveju tai būtų tavo pačios laisvas sprendimas, nepriklausomas nei nuo mamos priekaištų, nei nuo draugo įkalbinėjimų. Sėkmės!
Šį straipsnį atsakymą parašiau portalui psichika.eu

Klausimas: Sveiki, noriu patarimo, problema tikrai gana rimta, esu jau senokai pasimetusi. Visaip bandau kalbėtis, aiškintis, bet nepavyksta. Su draugu kartu esame daugiau nei pusantrų metų. O pirma problema būtų tokia, jog mano vaikinas visada turi būti teisus, visada kalta lieku aš, nors ir taip nebūna. Ir tu jam niekaip neįrodysi, kad jis šį kartą pasielgė neteisingai, jis tai neigs, suras kažkokią kvailą priežastį. Aš net jau nebeturiu kantrybės aiškintis, nes žinau, viso pokalbio pabaiga: jis lieka teisus, o aš verkdama turiu klausytis, kaip jis sako: „Nustok verkt vieną kartą.“ Mane tas dar labiau erzina. Jis niekada neatsiprašo, nebent aš priverčiu, ir tai ne visada.

Manau jis turi problemų, bet nežinau kokių. Jis nesikalba su manim, užsidaręs. Aišku sako, kad jam viskas gerai, jis laimingas. Aš net neabejoju, kad mane myli, tikrai jaučiu dėmesį, rūpestingumą, šilumą, pavydą.

Dažnai pykstamės ir dėl kitos problemos. Aš manau, kad jis – darboholikas. Man asmeniškai nenormalu dirbti nuo ryto iki nakties, ir taip kiekvieną dieną. Kai pasakau, kad jis per daug dirba, išgirstu tokius žodžius: „Tu žiūri, iš ko pinigus gaut? Gyvent? Naudą? Kažkaip atrodo, kad tik nori būt kartu ir viskas, ir tuo gyvenimas užsibaigia.“ Ir kaip tokie žodžiai gali neskaudint? Jaučiuos kaip niekas, kai jis taip pasako.

Susitinkam mes labai retai, nes visada yra darbo. Suprantu, tikrai jo yra, bet jis vienintelis šeimoj tiek susigalvoja darbo ir tiek dirba. O kai pasakau, kad pasiilgau, norėčiau daugiau laiko kartu pabūti, prasideda pykčiai, kad aš noriu jį atskirt nuo šeimos, darbų ir būti diena iš dienos kartu ir nieko neveikti. O jei sakau, kad aš taip nenorėjau pasakyti, tai jam mano žodis nieko nereiškia, ir jis būna teisus su savo neteisingais įsitikinimais. Jis mano, kad mes dažnai susitinkam. O susitinkam kažkur kas dvi, tris dienas po kelias valandas. Būna, kad ir visą dieną, bet tada dirbam pas jį.

Kiek aš bandžiau su juo kalbėtis, tartis, rasti sprendimus. Jis viską neigia, ir jam viskas gerai, tik man vienintelei viskas blogai ir aš esu niekuo nepatenkinta tinginė, nieko nedaranti ir be tikslų.
Patarkit, nebežinau, ką daryti su jo charakteriu, požiūriu ir manęs nevertinimu. Visada juo rūpinuosi, domiuosi, nepalieku liūdno, pikto. Visada darau tik geriausia, stengiuosi nuraminti, kai jis piktas. Jis to nedaro su manim, nes jam atrodo, kad nuraminimai – nesąmonė.

Mūsų mąstymai yra truputi skirtingi, bet tai netrukdo būti kartu. Tikrai vienas kitą labai mylim, mums gera kartu, esam labai artimi ir įdomūs. Visada turim veiklos ir vienas kitam nenusibostam. Nėra taip, kad kiekvieną dieną pykstamės. Bet kartais jam užeina kažkas.

Tikrai neįsivaizduoju, ką man daryti, kad pasibaigtų mūsų durni pykčiai ir jis išbristų iš savo rutinos. Noriu jam padėti, noriu, kad išmoktų pripažinti savo klaidas ir nenormalų norą visada dirbti. Kaip man elgtis ir ką daryti? Patarkit, būčiau labai dėkinga, nes pati jau nesusitvarkau.
Aurelija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Aurelija, vienas iš nedėkingiausių dalykų yra stengtis padėti kitam, kai jis tos pagalbos neprašo ir nenori. Galima iškart pasakyti, kad tavo pastangos bus bevaisės. Nes draugui ir taip gerai. Jis yra patenkintas ir laimingas. Tai tau norėtųsi, kad draugas išmoktų pripažinti klaidas, o jis puikiai jaučiasi būdamas įsitikinęs, kad yra teisus. Tu pageidauji daugiau būti kartu su juo, o vaikinas mano, kad kur kas svarbiau yra dirbti ir uždirbti pinigus. Kodėl jis turėtų norėti keistis.

Blogai yra tau. Tavęs netenkina tokie santykiai. Tad aišku, kad kažką reikia keisti. Tu tikriausiai girdėjai posakį, kad kai negali pakeisti kitų ar situacijos, gali pakeisti save ar savo požiūrį. Įsivaizduoju, kad tave gali papiktinti šie žodžiai, nes manai, kad draugas turi problemų, o ne tu, tad keistis reikėtų jam. Neskubėk prieštarauti. Dviejų žmonių santykiai yra sistema, o bet kokioje sistemoje keičiantis vienam elementui, ima keistis ir kitas. Tokiu būdu keisdamasi pati, netiesiogiai galėsi įtakoti ir vaikino keitimąsį. Jei sutinki su tuo, galim eiti toliau.

Yra daug būdų, kaip keisti save ir savo požiūrį į aplinką. Galima, pavyzdžiui, atrasti ir suteikti tave skaudinančiam reiškiniui naują prasmę, paklausiant savęs: „O kas tame yra gero ir ko tai mane moko?“ Štai tu bandai draugui pasakyti, kad jis yra neteisus, tačiau jo neįmanoma nuginčyti ar ką nors jam įrodyti. Kas tame gali būti gero tau? Tu draugauji su stipriu žmogumi, turinčiu savo nuomonę ir mokančiu ją apginti. Ar tai gerai ar blogai? Daugiau pliusų nei minusų, nes juk nenorėtum draugauti su mėme, lepšiu ar skudurėliu ašaroms šluostyti. Tačiau šis draugo pliusas kartais atsigręžia prieš tave pačią. Pasvarstykim, ko tave gali išmokyti santykiai su tokiu draugu.

Liaudyje sakoma, kad vyras – galva, o žmona – kaklas, sukiojantis tą galvą. Tuo vadovaujantis, galima leisti draugui galvoti, kad jis yra teisus, o savo ruožtu išmokti moteriškų gudrybių, kaip pakreipti jo elgesį norima linkme. Iškart pasakysiu, kad stebuklingos lazdelės ar žodžio, kurie galėtų vienu mostu atverti tokį sugebėjimą, nėra. Teks pačiai stebėti, ieškoti, bandyti, klysti ir vėl bandyti, ir vėl bandyti, ir vėl bandyti. Tai ilgas procesas, gal net visam šeimyniniam gyvenimui, todėl svarbu ne užsiciklinti, o panaudoti visą savo kūrybiškumą, kad draugui nesuvokiant koreguotum jo elgesį. Tai padaryti galima, skatinant net ir atsitiktinį tau patinkantį jo elgesį, ir ignoruojant tai, kas tavęs netenkina.

Tavo nuomone, Aurelija, draugas per daug dėmesio skiria darbui. Kas tame gero? Draugas yra darbštus, rūpinasi materialine gerove, gyvenant su juo visada bus už ką nusipirkti ne tik duonos, bet ir sviesto, sūrio, dešros ir kai ko daugiau. Ar tai gerai, ar blogai? Gerai. O kas blogai? Jis per mažai laiko būna su tavimi. Kaip tai sudaro problemą? Jautiesi vieniša. Ką gali tave išmokyti vienišumo jausmas?

Čia gali būti keli atsakymai. Vienas iš jų – moteriškos išminties ir sugebėjimo padaryti taip, kad draugas norėtų ilgiau būti su tavimi. Kas jam patinka? Dėl ko jis bėgtų pas tave, palikęs savo mylimą darbą? Aišku tikrai, kad ne dėl priekaištų išklausymo ir santykių aiškinimosi. O dėl ko? Aurelija, tu geriausiai pažįsti savo draugą (o jei pažįsti nepakankamai, laikas pažinti), tad turi pati surasti atsakymus ir juos pritaikyti savo tikslo siekimui.

Iš kitos pusės, kviečiu atkreipti dėmesį į tavo vienišumo jausmą, kuris verčia tave versti draugą daugiau skirti dėmesio tau. Taip, taip! Verčia tave versti draugą. O kur yra prievarta, ten nebėra vietos meilei.

Ką tau suteikia vaikino dėmesys? Pilnatvę? Saugumą? Pasitikėjimą savimi? Didesnę savivertę? Jei taip, Aurelija, pasakysiu, kad ne draugo paskirtis yra suteikti tau visa tai. Tai yra tavo pačios užduotis atverti savyje stiprybę, pasitikėjimą, ramybę. Kitaip tu kursi santykius su draugu ne kaip pilnavertė asmenybė, o kaip ubagas, prašantis ar net reikalaujantis išmaldos. Šito tu tikrai nenori. Jei kreiptumeisi į psichologą, norimų savybių galėtum įgyti kur kas greičiau, nei veikdama pati viena.

Aurelija, į kylančias gyvenime problemas galima žiūrėti arba kaip į katastrofą, arba kaip į naujas galimybes. Jei matysi galimybes, jos atvers tau įdomų, turiningą, nors ir nelengvą kelią į savęs pažinimą, tobulėjimą ir augimą. To ir linkiu!
Straipsnį-atsakymą parašiau portalui psichika.eu.
Linga Švanienė

Klausimas: Sveiki, pažįstamų žmonių aplinkoje atsidūriau tarp dviveidžių. Dar niekada nesu sutikus tokios šeimos, kurioje visi tos šeimos nariai yra dviveidžiai. Jie apkalbinėja vieni kitus skirtingiems asmenims, o vėliau kartu susitikę elgiasi lyg šilkniai. Esu viso to liudininkė. Graudu tokį žmonių elgesį stebėt, bet kištis nenoriu.

Kartą viena iš tų dviveidžių kišosi į mano asmeninius reikalus, ją pastačiau į vietą. Visi tie, kuriems toji mergina nepatinka ir ją apkalbinėja, puolė ginti ne mane (nors gyniau save nuo ilganosės), o ją.

Noriu sužinoti, kaip paaiškinti, kuo pagrįsti tokį jų veidmainiškumo kupiną elgesį? Ir, kaip man vienai išlikti stipriai jų tarpe ir atsilaikyti? Nenoriu tapti jų liguisto apkalbinėjimo dalimi. Ačiū. Virginija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Virginija, įsivaizduoju kaip buvo pikta ir apmaudu, kai tau ginant savo ribas (čia – mano, ir tai kitų neliečia), buvai nesuprasta aplinkinių, kurie palaikė ne tave, o ilganosę giminaitę. Natūralu, kad galėjai pasijusti vieniša, todėl ir klausi, kaip, būnant su jais, išlikti stipriai.

Neretai žmonės kritikuoja kitus, kad pasijustų pranašesni už tuos, kuriuos apkalba. Taip elgiasi silpni žmonės, nes pažeminti kitą lengviau, nei veiksmais įrodyti (kitiems ir pačiam sau), kad esu tikrai kažko vertas. Taip ir einama lengviausiu keliu. Jie paprastai net nesusimąsto, kad taip ne aukština, o kaip tik žemina save.

Be to, apkalbėdamas trečius asmenis, žmogus ieško bendraminčių, tiria, ką ir su kuo gali kalbėti, nusistato (ar net kuria) grupių ribas. Žmogus – sociali būtybė. Bendraminčių turėjimas jam reiškia saugumą, stiprybę. Ne taip retai atskiri individai susikuria tokią priklausomybės įvairioms, viena kitai prieštaraujančioms grupėms raizgalynę, kurioje pats velnias koją susipainiojęs išsisuktų. Bet ne žmogus.

Kaip manai, Virginija, iškilus konfliktui, kokią grupę palaikys toksai žmogus? Taip, taip! – stipriausią ir sau naudingiausią. Nes, kaip jau minėjau, apkalbas skleidžiantis žmogus pats dėl kokių tai priežasčių nepasitiki savimi. Tavo pasakojamu atveju, panašu (per mažai informacijos, kad galėčiu sakyti „tikrai“), kad žmonės susivienijo prieš tave pagal priklausymo šeimai kriterijų. Asmeninė nuomonė, principai, ar net teisybė tokiais atvejais praranda aktualumą, nes viršų ima grupės nuomonė. Toje istorijoje tu palikai už borto.

Klausi, Virginija, kaip išlaikyti stiprybę, bendraujant su tokiais žmonėmis. Didinti pasitikėjimą savimi, bręsti ir augti kaip asmenybei. Tik tada sugebėsi išlikti savimi konfliktinėse situacijose. Avys buriasi į bandas, o liūtas vaikšto vienas.

O santykiuose su laiške aprašytos šeimos nariais, jei aplinkybės vis tik verčia būti kartu su jais, stenkis išlaikyti neutralitetą. Pokalbius, kuriuose kritikuojamas trečias asmuo, bandyk nukreipti kita linkme, tarkim, apie bendrus darbus. O jei tai nepavyksta, pasišalink arba atsiprašyk, kad turi skubių reikalų. Apie save, kiek įmanoma, pasakok kuo mažiau.

Vis tik nelinkiu tau likti vienai. Susirask sau tinkamų žmonių ir su jais kurk tave tenkinančius santykius. Šimtaprocentinės garantijos, kad ir jie sunkiu metu nepasirodys dviveidžiais, nėra, tačiau tie, kurie išliks, bus aplinkybių ir laiko patikrinti. Sėkmės!

Šį straipsnį- atsakymą parašiau portalui psichika.eu
Linga Švanienė

Klausimas. Laba diena, norėčiau paklausti, kaip būtų galima atstatyti savo valios resursus? Viename straipsnyje skaičiau, kad valios ištekliai irgi yra riboti, juos reikia vis "atnaujinti". Kaip pradėti tą daryti?

Prieš dvejus metus savo valia sugebėjau labai daug pasiekti, tačiau dabar jos trūksta - nuo maisto atsisakymo iki didelių iššūkių įveikimo darbe.

Ačiū Jums iš anksto. Pagarbiai,

Aida (vardas pakeistas)

 

Atsakymas. Labas, Aida, valia yra gebėjimas sąmoningai valdyti savo veiklą ir elgesį, padedantis įveikti kliūtis, siekiant tikslo, tačiau be sąmonės žmoguje dar veikia pasąmonė, kuri labai dažnai niekais paverčia net pačius geriausius ketinimus.  Tad siūlyčiau ne tiek valią stiprinti, kiek „tartis“ su savo pasąmone, kad ji ne pagalius į ratus kaišiotų, o padėtų įgyvendinti norus. Priešingu atveju gaunasi vidinis tampymasis į priešingas puses, o vežimas stovi vietoj ar net ritasi į pakalnę.

Iš pradžių peržvelkime, koks sąmonės ir pasąmonės santykis.  Sakoma, kad sąmonė yra raitelis, o pasąmonė – žirgas.  Jei raitelis protingas, su ištikimu keturkoju jis gali greitai ir lengvai pasiekti norimą tikslą.  Tačiau raitelis dažnai pats nežino, ko nori, ir niukina arklį prieštaringomis komandomis.  Eiklusis draugas nebesusigaudo, kokią komandą vykdyti, ir neša raitelį, kur pasitaiko, ar net išvis stovi vietoje.  Valios pastangomis žirgą galima tempti ar stumti, tačiau vargu ar ilgam užteks jėgų ir valios.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kaip žmoguje veikia prieštaringi norai.  Iš vienos pusės noriu būti liekna, dailių formų ir žinau, kad turėčiau sportuoti ir valgyti saikingai.  Iš kitos pusės darbe pavargstu, tad grįžus namo norisi pagulėti.  Pakeliui į namus ėjau pro bandelių kepyklėlę, iš kurios sklido toks gardus kvapas... Na, taip, buvau sau prisiekusi mėnesį nevalgyti pyragaičių, bet neuždraudžiau sau užeiti į krautuvėlę ir bent akis paganyti po lentynas.  Pati nesuprantu, kaip mano krepšelyje atsidūrė penkios bandelės, tad iš pykčio, kad taip atsitiko, visas jas ir suvalgiau vienu prisėdimu. Štai ir prieštaringos komandos: noriu būti liekna, bet noriu ir skaniai pavalgyti.

Kitas pavyzdys.  Man pavyko įsitvirtinti norimame darbe, tad dabar svajoju kilti karjeros laiptais.  Tačiau iš kitos pusės iš dalies nusivyliau kasdienine rutina, prieš įsidarbindama tikėjausi kur kas įdomesnių užduočių.  Nebežinau, ar iš vis noriu dirbti šį darbą.  Gal reikėtų pagalvoti apie kažką kitą.  Karjeros siekimas pareikalaus tiek pastangų ir energijos, kad net nebežinau, ar to noriu.  O dar mano kilimas sukels kolegų apkalbas ir pavydą... Ar tikrai man to reikia?..

Arba...  Noriu ištekėti.  Turėdama vyrą nesijausiu vieniša.  Galėsim kartu smagiai leisti vakarus, kalbėti apie abiem rūpimus dalykus, kartu keliauti, mėgautis seksu, auginti vaikus...  Kita vertus, tada turėsiu daugiau rūpintis savo išvaizda, su vyru derinti savo veiksmus, rankioti jo išmėtytas kojines, o naktimis klausytis knarkimo...  Ar tik ne geriau bus gyventi vienai, kaip esu įpratusi.

Savaime suprantama, Aida, kad šie pavyzdžiai gerokai supaprastina žmogaus psichikoje vykstančius procesus, tačiau ir iš jų matyti, kad, norint pasiekti sau svarbų tikslą, svarbu įtikinti pasąmonę, kad pasiekus norimą rezultatą tapsiu tikrai laiminga.  Jau girdžiu tavo kitą klausimą: o kaip tai padaryti?  Atsakymas: didinti motyvaciją.  Tam tiks visi motyvaciją didinantys būdai, kurių aprašymus gali rasti internete.  Ir aš savo internetiniame puslapyje pateikiau sistemą psichotechnikų, kurių pagalba galima padidinti motyvaciją taip, kad norimą tikslą pasiekti būtų paprasta ir lengva.

Įsivaizduokim, kad turime tinkamą motyvaciją norimam tikslui pasiekti.  Kaip tada su valia?  Ar bebus ji reikalinga?  Be abejo valia reikalinga tam, kad pakankamai stengčiaus reikiamų rutininių darbų atlikimui, kad nenukrypčiau į šoną, kad paniukinčiau stabtelėjusį žirgą, paraginčiau jį įveikti kelyje atsiradusią kliūtį ir pan. Ir žinoma, valia bus reikalinga pakankamam motyvacijos lygiui palaikyti, kad gražiai pradėjus kelionę, neužgesčiau po pirmo didesnio ar mažesnio išbandymo.

Linkiu  tau , Aida, skirti  didesnį dėmesį ne valios resursų atstatymui, o vidinių prieštaravimų likvidavimui ir motyvacijos didinimui.  Tada norimi tikslai bus pasiekiami lengvai, linksmai ir greitai.  Sėkmės!

Straipsnį parašiau portalui psichika.eu
Linga Švanienė