Praėjusią savaitę mane kalbino žurnalistė Lina Dranseikaitė. Interviu buvo išspausdintas savaitraštyje "Panevėžio balsas". Kadangi laikraštį ne visi nusipirksim, kviečiu mūsų pokalbį paskaityti čia.
Lietuva iš kitų valstybių išsiskiria tuo, kad jos gyventojai ilgiau dirba ir turi mažiau laisvalaikio nei išsivysčiusių šalių piliečiai, o laisvalaikį dažniau nei užsieniečiai praleidžia prie televizoriaus. Šalies biurų darbuotojų apklausa rodo, kad jei lietuviams paroje atsirastų papildoma valanda, didžioji dalis ją skirtų sau, šeimai ar miegui.
Lietuviai dažnai vadinami viena darbščiausių tautų, tačiau ne retai atsidavimas darbui virsta liguista priklausomybe. O ilgai besitęsiantis darboholizmas veda net į savęs susinaikinimą. Kaip rasti sveiką balansą tarp darbo ir šeimos bei asmeninio gyvenimo, kalbamės su psichoterapeute, integralinio neuroprogramavimo specialiste Linga Švaniene.
Šiuolaikinėje visuomenėje žodis darboholikas daug kam tampa kaip komplimentas. O tie, kurie darbe nepasilieka nė minutės ilgiau, jau vertinami kaip neatsakingi ir prasti darbuotojai. Deja, ne retai visiškas atsidavimas darbui kenkia ne tik žmogaus sveikatai, bet ir asmeniniams santykiams. Kaip atskirti, ar žmogus jau yra darboholikas, o kada tai yra tik darbštumas?
Visi žinome, kad peiliu galima ir duoną atriekti, ir susižeisti, ar net žmogų užmušti. Peilis dėl to, kad jis yra peilis, nekaltas. Jis tik įrankis, kuris gali būti panaudotas tiek konstruktyviai, tiek destruktyviai. Darbštumas taip pat yra tik įrankis, kuris gali būti naudojamas įvairiai.
Norėdami geriau suvokti, kada darbštumas padeda žmogui siekti ir pasiekti norimų tikslų, o kada tampa Damoklo kardu, sukeliančiu grėsmę pražudyti žmoguje asmenybę, paverčiant jį smarkiai besisukančiu sraigteliu, jo veiklos priedu, pažiūrėkime, kokią vietą darbštumas užima įvairiais žmogaus gyvenimo etapais. Prof. S. Kovaliovas, integralinio neuroprogramavimo kaip atskiros psichoterapijos krypties autorius, nurodo keturias pagrindines žmogaus gyvenimo stadijas: ikisocialinę, socialinę, postsocialinę ir viršsocialinę. Kiekvienoje gyvenimo stadijoje žmogus sprendžia skirtingus uždavinius.
Ir kokie yra tie uždaviniai?
Ikisocialinėje stadijoje, kuri paprastai trunka iki pilnametystės, vaikas adaptuojasi gyvenimui žemiškosiomis sąlygomis, gyvenimui šeimoje, grupėje žmonių. Šioje stadijoje jau gali pasireikšti perdėto darbštumo polinkis. Didelę reikšmę tam turi tėvų ar kitų vaikui reikšmingų žmonių įtaka, kurią galime pavadinti programavimu. Vaikas negali išgyventi be suaugusių globos ir meilės, todėl daugiau ar mažiau sąmoningai stengiasi atrasti būdus, kaip jam tai gauti. Jei tėvai skatina darbštumą, giria už nuveiktus darbus, pasiekimus, vaikas natūraliai priima nuostatą, kad taip elgdamasis jis yra vertinamas ir reikšmingas.
Socialinėje stadijoje žmogus mokosi būti savo gyvenimo šeimininku, veikdamas visuomenėje. Jaunas žmogus kuria savo gerovę, kuri susideda iš penkių elementų: sveikata, santykiai su kitais žmonėmis, meilė ir seksas, darbas, materialinė gerovė. Kaip matome, šioje gyvenimo stadijoje svarbią vietą užima darbinė veikla ir pinigai, ir šiose srityse darbštumas yra puikus bruožas, leidžiantis pasiekti reikšmingų rezultatų. Visuomenė skatina būtent šias gerovės sritis, nes gauna savo dalį mokesčių pavidalu.
Postsocialinė stadija paprastai prasideda, kai žmogus persirita per keturiasdešimtmetį. Vaikai jau būna paaugę ar net palikę tėvų šeimą, buitis, materialinė gerovė daugiau ar mažiau sutvarkyta, tad žmogui natūraliai ima kilti egzistenciniai klausimai: „Ir tai viskas?“, „O kas toliau?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Nejaugi liko tik laukti senatvės ir mirties?“ Dalis žmonių „pasuka“ atgal, stengdamiesi atsigriebti tose srityse, kurios anksčiau liko be reikiamo dėmesio. Tokiu būdu solidūs dėdės ima rėžti sparnus apie ilgakojes jaunikles, tinkančias į dukteris. Arba žmogus dar labiau užsibarikaduoja savo darbinėje veikloje, nes tik ten jaučiasi svarus ir reikšmingas.
Tad žiūrint į žmogaus veiklą iš jo gyvenimo stadijų ir jų pagrindinių uždavinių pozicijos, matome, kad darbštumas, padedantis socialinėje stadijoje įsitvirtinti visuomenėje ir užsiauginti tvirtą materialinį pagrindą po kojomis, šiuo laikotarpiu gali peraugti į darboholizmą, kuris ilgainiui ims žlugdyti žmogaus bendrąją gerovę, nes kentės sveikata, šeima, santykiai su kitais.
Gerai atliktas darbas teikia pasitenkinimą bet kokiam žmogui, o sėkmingas judėjimas link tikslo suteikia papildomų jėgų ryžtingai siekti užsibrėžto tikslo iki galo. Kada tai jau tampa problema?
Iš tiesų norint pasiekti užsibrėžtų tikslų dažnai prireikia daug pastangų. Tiek pastangų, kad laikinai tenka atidėti į šalį kitų gerovės sričių palaikymą ir vystymą. Lyderiavimo mokytojas iš Rusijos R. Gandapas pataria dviems metams save „pašaukti į kariuomenę“, kas reiškia, kad šiuo metu reikia minimalizuoti visus kitus poreikius ir save pašvęsti tikslo siekimui. To tikrai prireikia, norint kažką svarbaus ir svaraus pasiekti – laikas skiriamas mokymuisi, patirties įgijimui, veiklos vystymui ir t.t. Tačiau kaip tarnystė kariuomenėje baigiasi, taip ir savęs ribojimas neturi tęstis metų metus.
Į klausimą, kada atsidavimas darbui tampa problema, gali atsakyti tik konkretus žmogus, kada JAM tai taps suvokiama problema. Kol darboholikas nesuvoks, kad jis tapo priklausomas nuo darbo (kaip alkoholikas nuo alkoholio), tol niekas negalės jam padėti, įskaitant ir patį save. Jei žmogų tenkina toks gyvenimo būdas, darbas suteikia pasitenkinimą, gyvenimo prasmę, jis ir toliau įnirtingai plušės darbinėje veikloje. Psichologas tik gali nurodyti tendencijas, kad griūnanti gerovė kitose gyvenimo srityse ilgainiui sukels vidinį nepasitenkinimą, veiklos prasmės praradimą, laisvės trūkumą ir kt. nemalonius jausmus. Būtent tai priverčia sėkmingus verslininkus mesti savo veiklą ir išvykti kur į „negyvenamą salą“, siekiant iš naujo atrasti save, susivokti, ko iš tiesų jam reikia.
Kam yra didesnė rizika tapti darboholiku. Ar tam turi įtakos profesija, lytis, amžius, asmeninės savybės?
Antroji – socializacijos – stadija yra būtent tas laikas, kai turintis polinkį apsiriboti darbu ir materialine gerove žmogus gali įkristi į šias vėžes taip, kad jam vėliau bus sunku išlipti. Amžius – nuo 20 iki 40 metų. Mažai tikėtina, kad iki tol nepersidirbdavęs žmogus staiga taptų darboholiku. Tik nereikėtų maišyti darboholizmo su pasireiškiančiu darbštumu veikloje, kuris žmogui teikia malonumą ir prasmę. Tokia veikla ir pasitenkinimas darbu gali būti būdingas ir žmogui, kuriam per 60 metų. Vyresnio amžiaus žmonėms kur kas svarbesnis mėgavimasis darbu, malonumo iš veiklos gavimas už darbo pasiekimus, pripažinimą ar materialinį atlygį. Pastarieji dalykai paprastai ateina kaip šalutinis atsidavimo mėgstamai veiklai poveikis.
Kodėl į darboholizmo pinkles dažniausiai įkliūna jauni žmonės?
Kiekvienam žmogui pirmose dvejose gyvenimo stadijose svarbu gauti įvertinimą iš šalies. Darbinėje veikloje yra paprasčiau gauti įvertinimą, nes rezultatai čia paprastai būna lengviau apčiuopiami, akivaizdūs, tačiau kartu tai parodo žmogaus vidinės brandos trūkumą, nepakankamai aukštą savivertę. Supermenui, kuris pasitiki savimi, savo jėgomis, nereikalingi kitų žmonių pagyrimai (ar net pavydas). Jis išlieka kuklus. Nepakankamai savimi pasitikinčiam žmogui reikia įvertinimų iš šalies, tada ir jis pats gali leisti sau pasitikėti savimi.
Į darbinę veiklą iki ausų linkę pasinerti tie žmonės, kurie nedrįsta atsiverti meilei, santykiams su kitais žmonėmis. Darbe jie tarytum pasislepia nuo kitų vidinių ar išorinių problemų sprendimo.
Darboholikai yra itin vertinami darbdavių, nes ant vienos lėkštelės padėjus darbą, o ant kitos – šeimą, visada nusvers pirmoji. Bet ar iš tiesų save visą darbui atiduodantys žmonės yra darbingi ir gali pasiekti geriausių rezultatų?
Viskas priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra žmogus. Jeigu darbas yra įdomus, „vežantis“, žmogus turi norą užsidirbti kuo daugiau pinigų ir visame tame mato prasmę, jis dirbs labai gerai, su didžiule energija. Puikus to pavyzdys – pasakojimas apie tris akmenskaldžius. Visi jie skaldo akmenis. Eina pakeleivis pro šalį ir klausia jų, ką jie čia veikiantys. Pirmasis atsako: „Aš skaldau tuos prakeiktus akmenis“. Antrasis akmenskaldys atsako: „Aš uždirbu duoną savo šeimai ir vaikams“. Ir trečiasis žmogus į tą patį klausimą atsakė: „Aš statau šventovę“. Tą patį darbą darydamas žmogus įdeda į jį skirtingą prasmę. Tad sunkiausia bus dirbti tam, kuris tame nematys prasmės. Ir atvirkščiai, žmogus, turėdamas tikslą, tą patį darbą gali padaryti įdomų ir lengvą.
O kaip ilgos valandos darbe gali paveikti žmogaus sveikatą ir psichinę būklę?
Čia kaip ir su tais akmenskaldžiais – vieną ilgos darbo valandos ir alinantis darbas veiks negatyviai, kitas tiesiog mėgausis tuo darbu. Fizinis kūnas yra daugiau linkęs klausyti dvasinių dalykų. Tad žmogus, kuris dirba gal ne tokį fiziškai sunkų, bet nuobodų, bukinantį, monotonišką darbą, kurį dirbdamas tik kvailėja ir jaučia beprasmiškumą, tarsi būtų tik priedas prie mašinos, jausis daug labiau išsekęs nei tas, kuris dirba fiziškai sunkų, bet jo akimis prasmingą darbą.
Tačiau negalima ir perlenkti lazdos. Žmogus turi fizinį kūną, kuriam reikalinga tinkama priežiūra, fizinis krūvis. Natūralu, kad reikia tinkamai juo rūpintis. Kaip jau minėjau, žmogaus gerovę sudaro ne tik pasitenkinimas darbu ir materialinės gerovės sukūrimas. Svarbu atitinkamai skirti dėmesio bei artimiausiems žmonėms, draugams, savo pomėgiams nesusijusiems su darbu. Tada bus įmanoma išlaikyti sveikus psichiką ir fizinį kūną.
Darboholizmas ir šeima. Ar tai suderinama? Ką išgyvena su darboholiku gyvenantys vaikai ir antroji pusė?
Vaikams reikalingi abu tėvai, tad jeigu tėtis visas pasinėręs į darbą ir namo grįžta tik tada, kai vaikai miega, jie praktiškai tėvo neturi. Tačiau lygiai taip pat tėvo gali neturėti ir dienas namuose be darbo leidžiančio vyro vaikai. Net trumpas buvimas su vaikais ir šeima kokybine prasme gali atstoti tą ilgą nebuvimą su artimaisiais.
Jeigu šeima siekia kažkokio svarbaus tikslo, kuriam reikia skirti visą energiją, pavyzdžiui, šeimos galva išvyksta į užsienį uždirbti šeimos gerovei pinigų, abu sutuoktiniai turi sutarti, kad iš vyro ir tėčio dėmesio gaus minimaliai ir porą metų teks pakentėti, kad po to galima būtų mėgautis to darbo vaisiais. Tačiau tai neturi tęsti dešimt metų ar visą gyvenimą. Sutuoktiniai turi žiūrėti viena kryptimi. Jeigu žmona supranta, kad visa tai laikina, bendras tikslas šeimą gali ir suartinti, netgi praktiškai nebūnant kartu. Bet jeigu kiekvienas žiūrės tik savo problemų, ta šeima gali neatlaikyti tokio išbandymo. Bet vėlgi, jeigu ji nebuvo stipri, gal būtų iširusi ir šeimai gyvenant kartu. Kada yra noras išsiskirti, visada atsiras priežastis. Todėl vienareikšmiškai sakyti, kad darboholizmas veda į šeimos išsiskyrimą, jokiu būdu negalima. Genys margas, bet gyvenimas dar margesnis.
Kokios yra darboholizmo priežastys?
Viena pagrindinių darboholizmo priežasčių – noras pabėgti nuo savęs, kad nereikėtų spręsti kitų savo problemų. Taip yra lengviausia – tiesiog pabėgti nuo visko ir užsidaryti tik darbo rūpesčių rate.
Lygiai kaip pasąmonė tam tikrą ligą priima kaip antrinę naudą. Atrodo, kokia dar gali būti nauda susirgus tokia baisia liga kaip vėžiu. Bet liga leidžia žmogui atsipūsti, nusiimti tam tikrą atsakomybės naštą. Žmogus nebeatlaiko visuomenės, šeimos ar sau paties keliamų reikalavimų, o liga jam leidžia nebeatitikti tų reikalavimų. Taip ir darbas yra labai patogus būdas pasislėpti nuo kitų problemų sprendimo. Noriu atkreipti dėmesį, kad pabėgimas nuo problemų sprendimo į darbą tik laikinai padės nuo jų atitolti. Ilgainiui pasąmonė ras būdų, kaip priversti žmogų pažiūrėti į realias savo problemas. Kad ir ligų, fizinių ar psichinių, pavidalu.
Ar nuo šios priklausomybės yra vaistų ir nuo ko reikėtų pradėti gydymą?
Vaistų tikrai nėra. Pats geriausias vaistas – tai supratimas, kad tai yra problema ir noras ją spręsti. Bet kaip alkoholikui sunku pripažinti, kad jis priklausomas nuo alkoholio, taip ir darboholikui – nuo darbo. Tik alkoholiką gydytis spaudžia aplinka, o darboholikas uždirba pinigų, todėl visuomenėje yra labai vertinamas. Suvokti, kad darboholizmas yra problema, ganėtinai sunku. Per savo darbo praktiką dar neturėjau tokio žmogaus, kuris ateitų ir pasakytų, kad esu darboholikas ir noriu nuo šios priklausomybės pasveikti.
Dažniausiai ši priklausomybė išplaukia iš kitų dalykų. Žmonės ateina dėl prasidėjusios depresijos, nuotaikų kaitos, kai niekas nebeįdomu ir nebeteikia prasmės. Pradėjus aiškintis viso to priežastis, paaiškėja, kad žmogus yra darboholikas, taip pasinėręs į darbą, kad nebeteikia prasmės kitoms gerovės kryptims.
Tad kaip išlaikyti sveiką balansą tarp darbo, šeimos, draugų, pomėgių?
Tiesiog didinti savo sąmoningumą ir suvokti, kad jeigu didžiąją dalį savo energijos ir laiko skyriau tam, kad galėčiau pasiekti tam tikrų rezultatų, pagaliau po poros metų ar kito nustatyto laikotarpio leisti sau skirti dėmesį kitiems dalykams: sveikatai, šeimai, vaikams, bendravimui su kitais, meilei, seksui – tai, ko teko atsisakyti. O jeigu jaučiate, kad galite vėl įklimpti į darboholizmo liūną, planuokite savo laiką ir sąmoningai ieškokite kitų malonumų, kuriuos gali suteikti kažkokia kita veikla.
KALBĖJOSI LINA DRANSEIKAITĖ
Lietuva iš kitų valstybių išsiskiria tuo, kad jos gyventojai ilgiau dirba ir turi mažiau laisvalaikio nei išsivysčiusių šalių piliečiai, o laisvalaikį dažniau nei užsieniečiai praleidžia prie televizoriaus. Šalies biurų darbuotojų apklausa rodo, kad jei lietuviams paroje atsirastų papildoma valanda, didžioji dalis ją skirtų sau, šeimai ar miegui.
Lietuviai dažnai vadinami viena darbščiausių tautų, tačiau ne retai atsidavimas darbui virsta liguista priklausomybe. O ilgai besitęsiantis darboholizmas veda net į savęs susinaikinimą. Kaip rasti sveiką balansą tarp darbo ir šeimos bei asmeninio gyvenimo, kalbamės su psichoterapeute, integralinio neuroprogramavimo specialiste Linga Švaniene.
Šiuolaikinėje visuomenėje žodis darboholikas daug kam tampa kaip komplimentas. O tie, kurie darbe nepasilieka nė minutės ilgiau, jau vertinami kaip neatsakingi ir prasti darbuotojai. Deja, ne retai visiškas atsidavimas darbui kenkia ne tik žmogaus sveikatai, bet ir asmeniniams santykiams. Kaip atskirti, ar žmogus jau yra darboholikas, o kada tai yra tik darbštumas?
Visi žinome, kad peiliu galima ir duoną atriekti, ir susižeisti, ar net žmogų užmušti. Peilis dėl to, kad jis yra peilis, nekaltas. Jis tik įrankis, kuris gali būti panaudotas tiek konstruktyviai, tiek destruktyviai. Darbštumas taip pat yra tik įrankis, kuris gali būti naudojamas įvairiai.
Norėdami geriau suvokti, kada darbštumas padeda žmogui siekti ir pasiekti norimų tikslų, o kada tampa Damoklo kardu, sukeliančiu grėsmę pražudyti žmoguje asmenybę, paverčiant jį smarkiai besisukančiu sraigteliu, jo veiklos priedu, pažiūrėkime, kokią vietą darbštumas užima įvairiais žmogaus gyvenimo etapais. Prof. S. Kovaliovas, integralinio neuroprogramavimo kaip atskiros psichoterapijos krypties autorius, nurodo keturias pagrindines žmogaus gyvenimo stadijas: ikisocialinę, socialinę, postsocialinę ir viršsocialinę. Kiekvienoje gyvenimo stadijoje žmogus sprendžia skirtingus uždavinius.
Ir kokie yra tie uždaviniai?
Ikisocialinėje stadijoje, kuri paprastai trunka iki pilnametystės, vaikas adaptuojasi gyvenimui žemiškosiomis sąlygomis, gyvenimui šeimoje, grupėje žmonių. Šioje stadijoje jau gali pasireikšti perdėto darbštumo polinkis. Didelę reikšmę tam turi tėvų ar kitų vaikui reikšmingų žmonių įtaka, kurią galime pavadinti programavimu. Vaikas negali išgyventi be suaugusių globos ir meilės, todėl daugiau ar mažiau sąmoningai stengiasi atrasti būdus, kaip jam tai gauti. Jei tėvai skatina darbštumą, giria už nuveiktus darbus, pasiekimus, vaikas natūraliai priima nuostatą, kad taip elgdamasis jis yra vertinamas ir reikšmingas.
Socialinėje stadijoje žmogus mokosi būti savo gyvenimo šeimininku, veikdamas visuomenėje. Jaunas žmogus kuria savo gerovę, kuri susideda iš penkių elementų: sveikata, santykiai su kitais žmonėmis, meilė ir seksas, darbas, materialinė gerovė. Kaip matome, šioje gyvenimo stadijoje svarbią vietą užima darbinė veikla ir pinigai, ir šiose srityse darbštumas yra puikus bruožas, leidžiantis pasiekti reikšmingų rezultatų. Visuomenė skatina būtent šias gerovės sritis, nes gauna savo dalį mokesčių pavidalu.
Postsocialinė stadija paprastai prasideda, kai žmogus persirita per keturiasdešimtmetį. Vaikai jau būna paaugę ar net palikę tėvų šeimą, buitis, materialinė gerovė daugiau ar mažiau sutvarkyta, tad žmogui natūraliai ima kilti egzistenciniai klausimai: „Ir tai viskas?“, „O kas toliau?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Nejaugi liko tik laukti senatvės ir mirties?“ Dalis žmonių „pasuka“ atgal, stengdamiesi atsigriebti tose srityse, kurios anksčiau liko be reikiamo dėmesio. Tokiu būdu solidūs dėdės ima rėžti sparnus apie ilgakojes jaunikles, tinkančias į dukteris. Arba žmogus dar labiau užsibarikaduoja savo darbinėje veikloje, nes tik ten jaučiasi svarus ir reikšmingas.
Tad žiūrint į žmogaus veiklą iš jo gyvenimo stadijų ir jų pagrindinių uždavinių pozicijos, matome, kad darbštumas, padedantis socialinėje stadijoje įsitvirtinti visuomenėje ir užsiauginti tvirtą materialinį pagrindą po kojomis, šiuo laikotarpiu gali peraugti į darboholizmą, kuris ilgainiui ims žlugdyti žmogaus bendrąją gerovę, nes kentės sveikata, šeima, santykiai su kitais.
Gerai atliktas darbas teikia pasitenkinimą bet kokiam žmogui, o sėkmingas judėjimas link tikslo suteikia papildomų jėgų ryžtingai siekti užsibrėžto tikslo iki galo. Kada tai jau tampa problema?
Iš tiesų norint pasiekti užsibrėžtų tikslų dažnai prireikia daug pastangų. Tiek pastangų, kad laikinai tenka atidėti į šalį kitų gerovės sričių palaikymą ir vystymą. Lyderiavimo mokytojas iš Rusijos R. Gandapas pataria dviems metams save „pašaukti į kariuomenę“, kas reiškia, kad šiuo metu reikia minimalizuoti visus kitus poreikius ir save pašvęsti tikslo siekimui. To tikrai prireikia, norint kažką svarbaus ir svaraus pasiekti – laikas skiriamas mokymuisi, patirties įgijimui, veiklos vystymui ir t.t. Tačiau kaip tarnystė kariuomenėje baigiasi, taip ir savęs ribojimas neturi tęstis metų metus.
Į klausimą, kada atsidavimas darbui tampa problema, gali atsakyti tik konkretus žmogus, kada JAM tai taps suvokiama problema. Kol darboholikas nesuvoks, kad jis tapo priklausomas nuo darbo (kaip alkoholikas nuo alkoholio), tol niekas negalės jam padėti, įskaitant ir patį save. Jei žmogų tenkina toks gyvenimo būdas, darbas suteikia pasitenkinimą, gyvenimo prasmę, jis ir toliau įnirtingai plušės darbinėje veikloje. Psichologas tik gali nurodyti tendencijas, kad griūnanti gerovė kitose gyvenimo srityse ilgainiui sukels vidinį nepasitenkinimą, veiklos prasmės praradimą, laisvės trūkumą ir kt. nemalonius jausmus. Būtent tai priverčia sėkmingus verslininkus mesti savo veiklą ir išvykti kur į „negyvenamą salą“, siekiant iš naujo atrasti save, susivokti, ko iš tiesų jam reikia.
Kam yra didesnė rizika tapti darboholiku. Ar tam turi įtakos profesija, lytis, amžius, asmeninės savybės?
Antroji – socializacijos – stadija yra būtent tas laikas, kai turintis polinkį apsiriboti darbu ir materialine gerove žmogus gali įkristi į šias vėžes taip, kad jam vėliau bus sunku išlipti. Amžius – nuo 20 iki 40 metų. Mažai tikėtina, kad iki tol nepersidirbdavęs žmogus staiga taptų darboholiku. Tik nereikėtų maišyti darboholizmo su pasireiškiančiu darbštumu veikloje, kuris žmogui teikia malonumą ir prasmę. Tokia veikla ir pasitenkinimas darbu gali būti būdingas ir žmogui, kuriam per 60 metų. Vyresnio amžiaus žmonėms kur kas svarbesnis mėgavimasis darbu, malonumo iš veiklos gavimas už darbo pasiekimus, pripažinimą ar materialinį atlygį. Pastarieji dalykai paprastai ateina kaip šalutinis atsidavimo mėgstamai veiklai poveikis.
Kodėl į darboholizmo pinkles dažniausiai įkliūna jauni žmonės?
Kiekvienam žmogui pirmose dvejose gyvenimo stadijose svarbu gauti įvertinimą iš šalies. Darbinėje veikloje yra paprasčiau gauti įvertinimą, nes rezultatai čia paprastai būna lengviau apčiuopiami, akivaizdūs, tačiau kartu tai parodo žmogaus vidinės brandos trūkumą, nepakankamai aukštą savivertę. Supermenui, kuris pasitiki savimi, savo jėgomis, nereikalingi kitų žmonių pagyrimai (ar net pavydas). Jis išlieka kuklus. Nepakankamai savimi pasitikinčiam žmogui reikia įvertinimų iš šalies, tada ir jis pats gali leisti sau pasitikėti savimi.
Į darbinę veiklą iki ausų linkę pasinerti tie žmonės, kurie nedrįsta atsiverti meilei, santykiams su kitais žmonėmis. Darbe jie tarytum pasislepia nuo kitų vidinių ar išorinių problemų sprendimo.
Darboholikai yra itin vertinami darbdavių, nes ant vienos lėkštelės padėjus darbą, o ant kitos – šeimą, visada nusvers pirmoji. Bet ar iš tiesų save visą darbui atiduodantys žmonės yra darbingi ir gali pasiekti geriausių rezultatų?
Viskas priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra žmogus. Jeigu darbas yra įdomus, „vežantis“, žmogus turi norą užsidirbti kuo daugiau pinigų ir visame tame mato prasmę, jis dirbs labai gerai, su didžiule energija. Puikus to pavyzdys – pasakojimas apie tris akmenskaldžius. Visi jie skaldo akmenis. Eina pakeleivis pro šalį ir klausia jų, ką jie čia veikiantys. Pirmasis atsako: „Aš skaldau tuos prakeiktus akmenis“. Antrasis akmenskaldys atsako: „Aš uždirbu duoną savo šeimai ir vaikams“. Ir trečiasis žmogus į tą patį klausimą atsakė: „Aš statau šventovę“. Tą patį darbą darydamas žmogus įdeda į jį skirtingą prasmę. Tad sunkiausia bus dirbti tam, kuris tame nematys prasmės. Ir atvirkščiai, žmogus, turėdamas tikslą, tą patį darbą gali padaryti įdomų ir lengvą.
O kaip ilgos valandos darbe gali paveikti žmogaus sveikatą ir psichinę būklę?
Čia kaip ir su tais akmenskaldžiais – vieną ilgos darbo valandos ir alinantis darbas veiks negatyviai, kitas tiesiog mėgausis tuo darbu. Fizinis kūnas yra daugiau linkęs klausyti dvasinių dalykų. Tad žmogus, kuris dirba gal ne tokį fiziškai sunkų, bet nuobodų, bukinantį, monotonišką darbą, kurį dirbdamas tik kvailėja ir jaučia beprasmiškumą, tarsi būtų tik priedas prie mašinos, jausis daug labiau išsekęs nei tas, kuris dirba fiziškai sunkų, bet jo akimis prasmingą darbą.
Tačiau negalima ir perlenkti lazdos. Žmogus turi fizinį kūną, kuriam reikalinga tinkama priežiūra, fizinis krūvis. Natūralu, kad reikia tinkamai juo rūpintis. Kaip jau minėjau, žmogaus gerovę sudaro ne tik pasitenkinimas darbu ir materialinės gerovės sukūrimas. Svarbu atitinkamai skirti dėmesio bei artimiausiems žmonėms, draugams, savo pomėgiams nesusijusiems su darbu. Tada bus įmanoma išlaikyti sveikus psichiką ir fizinį kūną.
Darboholizmas ir šeima. Ar tai suderinama? Ką išgyvena su darboholiku gyvenantys vaikai ir antroji pusė?
Vaikams reikalingi abu tėvai, tad jeigu tėtis visas pasinėręs į darbą ir namo grįžta tik tada, kai vaikai miega, jie praktiškai tėvo neturi. Tačiau lygiai taip pat tėvo gali neturėti ir dienas namuose be darbo leidžiančio vyro vaikai. Net trumpas buvimas su vaikais ir šeima kokybine prasme gali atstoti tą ilgą nebuvimą su artimaisiais.
Jeigu šeima siekia kažkokio svarbaus tikslo, kuriam reikia skirti visą energiją, pavyzdžiui, šeimos galva išvyksta į užsienį uždirbti šeimos gerovei pinigų, abu sutuoktiniai turi sutarti, kad iš vyro ir tėčio dėmesio gaus minimaliai ir porą metų teks pakentėti, kad po to galima būtų mėgautis to darbo vaisiais. Tačiau tai neturi tęsti dešimt metų ar visą gyvenimą. Sutuoktiniai turi žiūrėti viena kryptimi. Jeigu žmona supranta, kad visa tai laikina, bendras tikslas šeimą gali ir suartinti, netgi praktiškai nebūnant kartu. Bet jeigu kiekvienas žiūrės tik savo problemų, ta šeima gali neatlaikyti tokio išbandymo. Bet vėlgi, jeigu ji nebuvo stipri, gal būtų iširusi ir šeimai gyvenant kartu. Kada yra noras išsiskirti, visada atsiras priežastis. Todėl vienareikšmiškai sakyti, kad darboholizmas veda į šeimos išsiskyrimą, jokiu būdu negalima. Genys margas, bet gyvenimas dar margesnis.
Kokios yra darboholizmo priežastys?
Viena pagrindinių darboholizmo priežasčių – noras pabėgti nuo savęs, kad nereikėtų spręsti kitų savo problemų. Taip yra lengviausia – tiesiog pabėgti nuo visko ir užsidaryti tik darbo rūpesčių rate.
Lygiai kaip pasąmonė tam tikrą ligą priima kaip antrinę naudą. Atrodo, kokia dar gali būti nauda susirgus tokia baisia liga kaip vėžiu. Bet liga leidžia žmogui atsipūsti, nusiimti tam tikrą atsakomybės naštą. Žmogus nebeatlaiko visuomenės, šeimos ar sau paties keliamų reikalavimų, o liga jam leidžia nebeatitikti tų reikalavimų. Taip ir darbas yra labai patogus būdas pasislėpti nuo kitų problemų sprendimo. Noriu atkreipti dėmesį, kad pabėgimas nuo problemų sprendimo į darbą tik laikinai padės nuo jų atitolti. Ilgainiui pasąmonė ras būdų, kaip priversti žmogų pažiūrėti į realias savo problemas. Kad ir ligų, fizinių ar psichinių, pavidalu.
Ar nuo šios priklausomybės yra vaistų ir nuo ko reikėtų pradėti gydymą?
Vaistų tikrai nėra. Pats geriausias vaistas – tai supratimas, kad tai yra problema ir noras ją spręsti. Bet kaip alkoholikui sunku pripažinti, kad jis priklausomas nuo alkoholio, taip ir darboholikui – nuo darbo. Tik alkoholiką gydytis spaudžia aplinka, o darboholikas uždirba pinigų, todėl visuomenėje yra labai vertinamas. Suvokti, kad darboholizmas yra problema, ganėtinai sunku. Per savo darbo praktiką dar neturėjau tokio žmogaus, kuris ateitų ir pasakytų, kad esu darboholikas ir noriu nuo šios priklausomybės pasveikti.
Dažniausiai ši priklausomybė išplaukia iš kitų dalykų. Žmonės ateina dėl prasidėjusios depresijos, nuotaikų kaitos, kai niekas nebeįdomu ir nebeteikia prasmės. Pradėjus aiškintis viso to priežastis, paaiškėja, kad žmogus yra darboholikas, taip pasinėręs į darbą, kad nebeteikia prasmės kitoms gerovės kryptims.
Tad kaip išlaikyti sveiką balansą tarp darbo, šeimos, draugų, pomėgių?
Tiesiog didinti savo sąmoningumą ir suvokti, kad jeigu didžiąją dalį savo energijos ir laiko skyriau tam, kad galėčiau pasiekti tam tikrų rezultatų, pagaliau po poros metų ar kito nustatyto laikotarpio leisti sau skirti dėmesį kitiems dalykams: sveikatai, šeimai, vaikams, bendravimui su kitais, meilei, seksui – tai, ko teko atsisakyti. O jeigu jaučiate, kad galite vėl įklimpti į darboholizmo liūną, planuokite savo laiką ir sąmoningai ieškokite kitų malonumų, kuriuos gali suteikti kažkokia kita veikla.
KALBĖJOSI LINA DRANSEIKAITĖ
