Visų pirma paaiškinsiu, kad parazitais vadinami žmones, kurie vos ne kasdien prašo ką nors padaryti už juos, tačiau, kaip nebūtų keista, patys niekada neturi laiko padėti kitiems.  Kaip tik vakar viena klientė  su didžiule nuoskauda pasakojo, jog žmogus, kuriam ji daugybę kartų nuoširdžiai padėdavusi, nepanoro su ja bendrauti, kai šiai prireikė skubios  nedidelės paslaugos.

Suprantu, kad yra daugybė žmonių, kuriems pasakyti „NE!” yra labai sunku.  Jei neturite galimybės su psichoterapeutu atrasti ir neutralizuoti vaikystės trauminę patirtį, kurios metu atsirado ši savybė, galite pasinaudoti paprastu būdu, kaip atpratinti žmones-parazitus naudotis jumis.

Kitą kartą, kai žmogus-parazitas eilinį kartą prašys jūsų kokios tai paslaugos, iškart paprašykite jo padėti jums.  Tarkim, kolega-parazitas kreipėsi su prašymu suvesti už jį duomenis, o jūs iškart permeskit jam užduotį paruošti už jus ataskaitą ir nurodykit trumpą terminą, tarkim, rytdienai.   Nustebusio, net amo netekusio parazito paklauskite: “O tu nejaugi  nenori man padėti?”.  Parazitas dar labiau pasimes, nes jums padėti tikrai neketino.  Po kelių tokių priešpriešinių prašymų, parazitas natūraliai liausis kreiptis į jus.

Būna, kai ne tiek parazitas naudojasi jumis, o jūs pats veržiatės visiems padėti, reikia kitiems to ar ne,  o paskui jaučiate nuoskaudą, kai kiti vengia atsiliepti į jūsų prašymus. Vidinį poreikį būti visiems geru galėtų padėti pakeisti psichoterapeutas konsultacijų metu.  Didesnis pasitikėjimas savimi šiuo atveju tikrai būtų naudingas.

Pasižiūrėkime į darbą kaip į vieną žmogaus gerovės sudedamųjų dalių. Šiuo tikslu pasinaudokime profesoriaus Sergejaus Kovaliovo vadinamąja „gerovės žvaigžde“. Ją sudaro penki spinduliai: 1) sveikata, 2) santykiai su kitais, 3) meilė ir seksas, 4) darbas, 5) pinigai. Kiekviena sritis yra svarbi. Vieno ar kelių spindulių trūkumas neleidžia žmogui jausti visaverčio gyvenimo.

Kviečiu kiekvieną skaitytoją įvertinti savo gyvenimo „gerovės žvaigždės“ spindulius balais nuo 0 iki 10, kur 0 balų – „visiškas tos srities krachas“, o 10 balų – „esu visiškai tuo patenkintas“. Tarkim, sveikatos spindulio nulis būtų kankinanti neišgydoma liga, o dešimtukas – „jaučiuosi puikiai, esu kupinas jėgų ir energijos“. Idealiu atveju visų gerovės sričių spinduliai būtų įvertinami devintukais dešimtukais.

Grįžkim prie vadinamojo darboholiko. Jei žmogus dešimtuku įvertina savo mėgstamą darbą, o ir kitos sritys yra septintukai ir daugiau, vadinasi, žmogus gyvena harmoningai ir yra patenkintas. Kitas dalykas, jei, tarkim, darbas ir pinigai būtų aukščiausiame lygyje, tačiau darbo procese buvo prarasta sveikata, sugadinti santykiai su kitais, skyrybos su sutuoktiniu. Panašu, kad pastaruoju atveju jau galima kalbėti apie darboholizmą neigiama prasme.

Skaityti toliau >>>

Natūralu, kai susirūpinę tėvai atveda pas psichologą savo vaiką. Pasitaiko atvejų, kai patys tėvai mato problemą, tačiau jų vaikas, dažnai pilnametis, nieko nenori, jam nieko nereikia.  Ir čia psichoterapeutas tampa bejėgiu.  Kaip tame posakyje, kad arklį galima jėga atvesti prie vandens, tačiau neįmanoma priversti jo gerti.

Kaip sužadinti jauno žmogaus norą gyventi?  Yra dvi motyvacijos rūšys – „į“ ir „nuo“.  Pirmu atveju naudojamos „morkytės“, o antruoju – „botagėlis“.   „Morkytė“ – tai įkvepiančio gyvenimo, kuris gali atsiskleisti ir realizuotis visame gražume, vaizdas.  O „botagėlis“ – pavojus netekti gyvenamo ploto, šilumos, maisto, kišenpinigių.

Būna atvejų, kai neveikia nei „morkytė“, nei „botagėlis“.  Tada tėvai ar vienas iš tėvų galėtų pats praeiti psichoterapinių konsultacijų ciklą, siekdamas įgauti stiprybės, pasitikėjimo savimi, vidinės ramybės ar kitų jam aktualių dalykų.  Kadangi šeima yra sisteminis darinys, tad vienam jos elementui keičiantis, keistųsi ir kiti elementai.  Tikėtina, kad ir vaikui sugrįžtų noras gyventi.

Pasirodo, kad norint išjungti paniką ir pereiti prie logiško mąstymo, svarbu teisingai įvardinti jausmus, kuriuos jaučiame.  Užtenka juos įvardinti garsiai ar mintyse, ir gausite norimą rezultatą.

Kaip tai atsitinka?  Metju Libermano tyrimai parodė, kad kai tik žmogus įvardina savo emocijas žodžiais “bijau”, “pykstu” ar pan., smegenyse esantis migdolinis kūnas nurimsta ir suaktyvėja smegenų žievės dalis, kurios pagalba žmogus ramiai įvertina situaciją.  O to juk ir reikia.

Todėl streso metu, priešingai nei paplitusi nuomonė, nereikia savęs apgaudinėti sakant: “ Aš ramus, viskas tvarkoje.” Kur kas veiksmingiau pasakyti: “Siaubas! Aš bijau.“ Arba: „Po velnių! Aš pykstu.“

Šių metų spalio mėnesį integralinis neuroprogramavimas buvo oficialiai užregistruotas kaip savarankiška psichoterapijos kryptis.  Apie tai, kodėl "integralinis", kodėl "neuroprogramavimas" ir kuo jis skiriasi nuo kitų psichoterapijos krypčių pasakoja šio metodo autorius Sergejus Kovaliovas.  Paklausyti galima čia. (rusų kalba)

Prieš keletą metų, pradėjusi lankyti taiči užsiėmimus susipažinau su nuostabiu žmogumi Artūru Jenciumi.  Taiči jam -  ir darbas, ir pomėgis, ir gyvenimo būdas.  Būdavo, susitinkam kokią pavakarę ir nepastebim, kaip prabėga laikas diskusijose apie taiči, apie psichoterapiją, apie tai, kas juose skirtingo, o kas bendro.  Turiu pasakyti, kad radom daug bendrumų. 

Tik viena ausimi girdėjusiems apie taiči siūlau paskaityti dienrastyje "Klaipėda" išspausdintą interviu su Artūru. Straipsnis yra čia. 

Savo ruožtu papasakosiu vienos savo klientės atsiliepimą apie taiči poveikį.  Apie metus ji lankė taiči treniruotes, o atėjus žiemai išvyko slidinėti į kalnus.  Aš nesu stipri slidinėjime, sako, o tada, jaučiu, kaip viskas lengvai ir puikiai einasi, kaip greitai išmokstu naujus judesius, drąsiai jaučiuosi ant slidžių.  Kitą kartą ji vyko į kalnus slidinėti jau po keletos metų, tačiau taiči treniruočių nebelankė. Pati nustebo, kai suprato, kad nebėra buvusios koordinacijos, judesių lengvumo, reakcijos.

Drąsiai rekomenduoju prisijungti prie Artūro vedamų treniruočių ir gauti visą įmanomą sau naudą.

Laivui saugiausia uoste, tačiau ne tam, kad stovėtų uoste jis buvo pastatytas. 

Žmogus taip pat gali susikurti sau sąlyginai komfortišką gyvenimą, tačiau ar vien tik saugumas ir patogumas sudaro jo gyvenimo esmę?

Prisipažinsiu, kad bijau senatvės.  Daugelis žmonių jos bijo, nes trečiasis gyvenimo trečdalis paprastai mums yra susijęs su ligomis, su nebegalėjimu veikti tai, kas buvo miela, malonu įprasta.  Negi ir aš, krypstant gyvenimo saulei vakarop, tapsiu gydymo įstaigų kliente ir besipučiančio farmacijos monstro maitintoja?

Ir štai Vladimiro Jakovlevo knyga "Laimės amžius" (Возраст счастья) tapo gerąja naujiena visiems, kuriems 60 ir daugiau, įskaitant, žinoma, ir tuos, kurie dar gerokai jaunesni.  Knygos autorius - profesionalus žurnalistas, fotografas, trejus metus keliavo po pasaulį susitikdamas su senukais, kurie mėgavosi gyvenimu, sulaužydami visas stereotipines nuomones apie senatvę.  Susipažinimas su knygoje pateiktais jaunatviškų senolių gyvenimo aprašymais veikia kaip jaunystės eliksyro dozė.  Tampa aišku, kad senatvė - ne nuosprendis, o pasirinkimas.  

O ką reikia daryti, kad gyvenimo vakaras taptų laimės laiku, iš dalies galima susipažinti V.Jakovlevo interviu, kurį galite paklausyti čia.  (rusų kalba).  Norėčiau įsigyti ir pačią knygą.