Klausimas: Sveiki, aš turiu tokią bėdą, kuri kitiems tikriausiai pasirodytų ne tokia jau ir didele bėda. Tačiau dėl to aš jaučiuosi labai blogai ir man ji neduoda ramybės.
Mano pirmasis vaikinas, kurį aš rimtai įsimylėjau, labai nepatiko mano mamai. Ji nuo pat pradžių prieštaravo, kad su juo draugaučiau. Tačiau jis buvo geras, nieko blogo nedarė. Nei rūkė, nei gėrė. Galiausiai mes išsiskyrėm, nes aš tikriausiai neatlaikiau mamos priekaištavimų.
Iki šiol likom draugais, ir jis nori, kad grįžčiau pas jį. Aš pati to kartu ir noriu, ir nenoriu, nes tiesiog nematau ateities. Aš nenoriu jo skaudinti ir nenoriu pati liūdėt dėl jo. Norėčiau likti draugais, bet pati labai pavydžiu, kai matau jį su kita. Taigi, net nežinau, kaip elgtis toliau.
Loreta (vardas pakeistas)
Atsakymas: Labas, Loreta, situacija, į kurią pakliuvai, yra pakankamai tipiška, kadangi joje pasireiškia tavo nepasitikėjimas savimi ir priklausomybės nuo kitų asmenų. Iš vienos pusės esi priklausoma nuo mamos ir nori būti jai gera paklusnia mergaite, o iš kitos pusės negali paleisti draugo, tau kyla pavydas, matant jį su kita. Suprantu, kad jauti didelę įtampą, tampoma į priešingas puses.
Tavo situacija metaforiškai man priminė anekdotą, kuriame miško žvėrys gavo nurodymą išsiskirstyti į dvi grupes: į gražius ir protingus. Tik beždžionė liko vietoje, niekaip negalėdama apsispręsti, prie kurios grupės jungtis, nes ji yra ir graži, ir protinga. Žmogus, be abejo, gali būti ir gražus, ir protingas, tačiau įtikti dviems tarpusavyje nesutariantiems asmenims praktiškai yra neįmanoma, jeigu… Jeigu tu pati nesi savarankiška ir kausai ne savęs, o kitų.
Tavo priklausomybė nuo mamos pasireiškia per dideliu mamos kišimusi į tavo gyvenimą, kontroliavimu, reguliavimu, savo svajonių perkėlimu tau. Savo ruožtu tu pati stengiesi atitikti mamos lūkesčius, išgyveni kaltės jausmą, susierzinimą, pyktį, bejėgiškumą. Neparašei, koks tavo amžius, tačiau, suprantu, kad nebesi vaikas. Ir net, jei šiuo metu finansiškai dar priklausai nuo tėvų, kitais atžvilgiais jau laikas tapti savarankiška asmenybe.
Sunku pasakyti, ar susiformavo tavo priklausomybė nuo vaikino, tačiau kai kurie požymiai jau reiškiasi: tu bijai jį skaudinti, išgyveni pavydo jausmą, matydama jį su kita mergina. Aišku, kad ryšys su vaikinu yra kur kas silpnesnis nei su mama, kuriai tu paklusai. Išoriškai paklusai, o viduje vis dar kankiniesi, nežinodama, kaip elgtis toliau.
Deja, negaliu patarti, kaip tau elgtis, nes šis uždavinys yra tavo, ir tik tu pati gali jį išspręsti. Visų pirma jis ragina tave tapti savarankiškai, pasitikėti savimi ir sugebėti prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Kita vertus, jis tau primena, kad svarbiausia yra ne įtikti kitiems, o išlikti ištikimai pačiai sau. Padedant psichologui išsiugdyti trūkstamus bruožus galėtum kur kas greičiau nei pati viena.
Aš nežinau, kokį sprendimą priimtum analogiškoje situacijoje, jei pilnai pasitikėtum savimi. Gal pasakytum mamai, kad ją myli ir vertini jos nuomonę, tačiau jau esi suaugusi ir savo draugus renkiesi ir ateityje rinksiesi pati. O gal pasikalbėtum su draugu apie tai, kad jis yra tau brangus, tačiau kol kas tu nesi pasirengusi rimtesniems santykiams, todėl norėtum išlikti su juo paprastais draugais ir linki jam viso geriausio, jei jis susiras kitą merginą. Bet kuriuo atveju tai būtų tavo pačios laisvas sprendimas, nepriklausomas nei nuo mamos priekaištų, nei nuo draugo įkalbinėjimų. Sėkmės!
Šį straipsnį atsakymą parašiau portalui psichika.eu
Mano pirmasis vaikinas, kurį aš rimtai įsimylėjau, labai nepatiko mano mamai. Ji nuo pat pradžių prieštaravo, kad su juo draugaučiau. Tačiau jis buvo geras, nieko blogo nedarė. Nei rūkė, nei gėrė. Galiausiai mes išsiskyrėm, nes aš tikriausiai neatlaikiau mamos priekaištavimų.
Iki šiol likom draugais, ir jis nori, kad grįžčiau pas jį. Aš pati to kartu ir noriu, ir nenoriu, nes tiesiog nematau ateities. Aš nenoriu jo skaudinti ir nenoriu pati liūdėt dėl jo. Norėčiau likti draugais, bet pati labai pavydžiu, kai matau jį su kita. Taigi, net nežinau, kaip elgtis toliau.
Loreta (vardas pakeistas)
Atsakymas: Labas, Loreta, situacija, į kurią pakliuvai, yra pakankamai tipiška, kadangi joje pasireiškia tavo nepasitikėjimas savimi ir priklausomybės nuo kitų asmenų. Iš vienos pusės esi priklausoma nuo mamos ir nori būti jai gera paklusnia mergaite, o iš kitos pusės negali paleisti draugo, tau kyla pavydas, matant jį su kita. Suprantu, kad jauti didelę įtampą, tampoma į priešingas puses.
Tavo situacija metaforiškai man priminė anekdotą, kuriame miško žvėrys gavo nurodymą išsiskirstyti į dvi grupes: į gražius ir protingus. Tik beždžionė liko vietoje, niekaip negalėdama apsispręsti, prie kurios grupės jungtis, nes ji yra ir graži, ir protinga. Žmogus, be abejo, gali būti ir gražus, ir protingas, tačiau įtikti dviems tarpusavyje nesutariantiems asmenims praktiškai yra neįmanoma, jeigu… Jeigu tu pati nesi savarankiška ir kausai ne savęs, o kitų.
Tavo priklausomybė nuo mamos pasireiškia per dideliu mamos kišimusi į tavo gyvenimą, kontroliavimu, reguliavimu, savo svajonių perkėlimu tau. Savo ruožtu tu pati stengiesi atitikti mamos lūkesčius, išgyveni kaltės jausmą, susierzinimą, pyktį, bejėgiškumą. Neparašei, koks tavo amžius, tačiau, suprantu, kad nebesi vaikas. Ir net, jei šiuo metu finansiškai dar priklausai nuo tėvų, kitais atžvilgiais jau laikas tapti savarankiška asmenybe.
Sunku pasakyti, ar susiformavo tavo priklausomybė nuo vaikino, tačiau kai kurie požymiai jau reiškiasi: tu bijai jį skaudinti, išgyveni pavydo jausmą, matydama jį su kita mergina. Aišku, kad ryšys su vaikinu yra kur kas silpnesnis nei su mama, kuriai tu paklusai. Išoriškai paklusai, o viduje vis dar kankiniesi, nežinodama, kaip elgtis toliau.
Deja, negaliu patarti, kaip tau elgtis, nes šis uždavinys yra tavo, ir tik tu pati gali jį išspręsti. Visų pirma jis ragina tave tapti savarankiškai, pasitikėti savimi ir sugebėti prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Kita vertus, jis tau primena, kad svarbiausia yra ne įtikti kitiems, o išlikti ištikimai pačiai sau. Padedant psichologui išsiugdyti trūkstamus bruožus galėtum kur kas greičiau nei pati viena.
Aš nežinau, kokį sprendimą priimtum analogiškoje situacijoje, jei pilnai pasitikėtum savimi. Gal pasakytum mamai, kad ją myli ir vertini jos nuomonę, tačiau jau esi suaugusi ir savo draugus renkiesi ir ateityje rinksiesi pati. O gal pasikalbėtum su draugu apie tai, kad jis yra tau brangus, tačiau kol kas tu nesi pasirengusi rimtesniems santykiams, todėl norėtum išlikti su juo paprastais draugais ir linki jam viso geriausio, jei jis susiras kitą merginą. Bet kuriuo atveju tai būtų tavo pačios laisvas sprendimas, nepriklausomas nei nuo mamos priekaištų, nei nuo draugo įkalbinėjimų. Sėkmės!
Šį straipsnį atsakymą parašiau portalui psichika.eu