Prisipažinsiu, kad sėdint radijo studijoje už apvalaus stalo priešais didžiulį mikrofoną vienu metu jutau, kaip prakaitas srovele teka per nugarą.  Tačiau turiu pripažinti, kad LRT žurnalistė Violeta Melnikienė sugebėjo sukurti jaukią nuotaiką, tad  pokalbis vinguriavo gana sklandžiai. 

Tiesa, pavyko pasakyti tik ketvirtadalį (ar net mažiau) to, ką buvau pasiruošusi.  Ponia Violeta nuramino, kad laidos "Kasdienybės kultūra" tikslas yra daugiau sudominti klausytojus, nei perteikti viską, ką žinome.  Jie visada galės susirasti reikiamą knygą ir gauti trūkstamas žinias.  Tokiu būdu, tikiu, kad radijo laida daugiau mažiau šitokį tikslą pasiekė.

Kviečiu paklausyti mūsų pokalbio apie gyvenimo scenarijus čia.

Visi girdėjome, kad pavydas būna baltas ir juodas.  Baltas pavydas skatina žmogų augti, tobulėti: "Ir aš taip galiu!" Juodas pavydas skatina pažeminti daugiau pasiekusį: "Vis tiek jis - šūdas" arba "Jis tik taip kalba. Tai- netiesa."

Šioje laidoje prof. S.Kovaliovas kalbėjo ne tik apie pavydą, bet ir apie įgyto bejėgiškumo sindromą, kai žmogus tarytum apmiršta, nieko nebesitiki ir net nustoja kažko siekti, įsivaizduodamas, kad jo bėdos yra unikalios ir niekas negali padėti, kad taip bus visada, kad taip bus visur.  O juk tai tik paprasčiausi įsitikinimai, kuriuos lengva pakeisti su psichoterapeuto pagalba.  Į ką keisti?  Kad ir į Viktoro Franklo įvardintas nuostatas:
1.Viską, ką praradome, įmanoma atstatyti.
2.Pasikaitimai gali įvykti akimirksniu.
3.Niekas neatims to, ką jau padarėme (mūsų patirties darant)
4.Svarbu rasti dėl ko gyventi.

Ir dar šioje laidoje pasakojama.ką reiškia  kai kurie biblijiniai posakiai. Ir juos reikia suprasti, įsivaizduojant laiką, kada jie buvo pasakyti, ir kam.  Štai posakis apie turtuolius, negalinčius patekti į dangaus karalystę, palyginant, kad greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, skirtas tiems, kurie pinigus padarė gyvenimo tikslu, užmiršdami, kad jie - tik priemonė kitiems tikslams pasiekti.

Ir dar kalbama apie kitus dalykus, apie kuriuos galite sužinoti, paklausę čia. Laida rusų kalba.

Atsakiau merginai, kad tylėjimas tylėjimui nelygu.  Galima tylėti, rūpinantis,, kaip aš atrodau, ką kiti galvoja apie mane, ką čia tokio protingo pasakius, ar ne per ilgai laikau pauzę ir pan.  Galima tylėti įdėmiai klausantis kito, stengiantis pajusti pašnekovą, išgirsti tai, apie ką jis nutyli, ko nedrįsta garsiai pasakyti, pajuntant, kaip iš tikrųjų jis jaučiasi, domintis kitu.   Skirtumas didžiulis...

Visą mano atsakymą merginai kviečiu paskaityti čia.

Kai galvojam apie kariškius, tai paprastai įsivaizduojam stereotipinį vaizdelį - stiprus tiek fiziškai tiek psichiškai žmogus, nežinantis, kas yra baimė, išlaikantis ramybę visose gyvenimo situacijose.  Tačiau jie - tokie pat žmonės kaip ir mes visi.  Ir jiems nėra svetimi tie patys jausmai, kuriuos tenka išgyventi mums.  Ir išgyvena juos gal net stipriau. Kaip kuris. Kaip kokioje situacijoje.  Kaip ir civiliai.

Vyrai, jaunuoliai parašo prašydami pagalbos kur kas rečiau nei merginos moterys. O kariškio laiškas - visiška retenybė.  Ir jis patvirtina, kad mes iš to paties molio.  patį laišką su mano atsakymu kviečiu paskaityti čia. 

Atsakyme merginai, kuri pavargo nuo nesibaigiančių minčių, pasiūliau naudotis ne tik kognityviniu protu, bet ir kitais. Kiek tų protų turi žmogus sužinosite perskaitę straipsnelį čia.  Tuo pačiu susipažinsite su paprasta bet labai efektyvia psichotechnika "Akimirkų sustabdymas".