Daugiau nei penkiolika metų buvau vegetarė, tačiau jau keleri metai, kai vegetarizmas Lietuvoje pasidarė vos ne mada, nebesibaidau nei žuvies, nei mėsiškų patiekalų.  Žinoma, pastarieji produktai netapo kasdieniniu valgiu, tačiau retkarčiais pasimėgauju.  Neslėpsiu, kad požiūrio pasikeitimui įtakos turėjo prof.S.Kovaliovo forume išsakyta nuomonė apie vegetarizmą.

 

KLAUSIMAS: Kaip žiūrite į vegetarizmą? Rašo, kad su mėsa perduodama negatyvi, susijusi su gyvūno nužudymu ir jo kentėjimu, energija.  Ar pirkdami mėsą tampame žudymo bendrininkais?

SERGEJUS KOVALIOVAS ATSAKĖ: Į vegetarizmą žiūriu nuosaikiai, nes jis ne mūsų klimatui.  Stengiuosi nevalgyti raudonos mėsos, pirmenybę teikiu žuviai.  O kas liečia stresą, tai jūs juk geriate nužudytų pomidorų kraują, ir vargu ar morka jaučia malonumą, kai pjausto jos gyvastį. ;)  Aš nemaišyčiau vegetarizmo su dvasingumu, o tai vardan jo tektų atsisakyti ir nužudytų pomidorų kraujo...

Lietuvoje vis dar nėra įpročio kreiptis pagalbos į psichologą. Tačiau žmonės mielai dalyvauja psichologiniuose seminaruose. Gali būti, kad individualus susitikimas su psichologu jiems atrodo radikalia priemone, kuri reikalinga tik žmonėms, turintiems rimtų problemų.  Ar gali seminarai pakeisti individualias konsultacijas?

 Atsakymas – ne.  Juk sporto klubuose lankosi ne tik žmonės, kurie yra nepatenkinti savo figūromis.  Psichologas gali  padėti klientui normalizuoti ir palaikyti psichologinę sveikatą, padidinti efektyvumą ir laimingumą įvairiose gyvenimo srityse.

Psichiatras gydo psichines ligas, o psichologas ir psichoterapeutas  padeda normaliems sveikiems žmonėms gauti iš gyvenimo daugiau naudos bei išvengti nereikalingų rūpesčių.  Todėl seminarai gali padėti ir padeda suprasti psichologinės pagalbos naudą, o žmogus, esant reikalui, kreipsis individualios konsultacijos.

Vakar kelis kartus perklausiau S.Kovaliovo pasakojimą (žr. žinitę žemiau) apie psichoterapiją, apie jo susistemintus ir sukurtus naujos psichoterapijos lygius  ikisocialinę, socialinę, egzistencinę ir transcedentinę psichoterapijas.   Man kilo klausimas, o kaip vadinasi ši visaapimanti psichoterapijos kryptis.  Ko gi daugiau paklausti, jei ne paties Autoriaus.  Paklausiau IPI forume. Neilgai trukus pasirodė atsakymas.

SERGEJUS KOVALIOVAS atsakė:  Kol kas tai vadinasi "Integraliniu neuroprogramavimu".

Tokiu būdu, šios svetainės pristatyme figuruojantis pavadinimas "Egzistencinis neuroprogramavimas" tapo netiklsiu, nes jis išreiškia tik vieną iš keturių Integralinio neuroprogramavimo lygių (trečią).

Tik tik perklausiau šiandien į internetą įkeltą naują S.Kovaliovo pasisakymą laidoje "Gerovės dirbtuvė" ir skubu pasidalinti su savo svetainės lankytojais.

Laidoje profesorius Sergejus Kovaliovas kalba apie žemiau išvardintus dalykus, ir ne tik apie juos:

Ką žmogui gali duoti psichoterapija;
Neurotransformingo, NLP ir psichoterapijos santykiai;
Psichoterapijos lygiai ir  kokius klausimus jie padeda žmogui išspręsti;
Ikisocialinis, socialis, egzistencinis ir transcedentinis psichoterapijos lygiai;
Metodikos, metodai, modeliai, paternai;
Kokias klaidas reikia žmogui įveikti, pereinant į kosminį sąmonės lygį;

Kviečiu paklausyti čia.  Kalba - rusų.

Yra daug dalykų, kuriuos darome kasdien: prausiamės, valomės dantis, valgome, einame į tualetą ir pan.  Kai kurie iš mūsų tuo neapsiriboja.  Jie reguliariai daro rytinę mankštą, medituoja, planuoja dienos darbus ir atlieka kitus sau svarbius dalykus.  

O kokios kasdien atliekamos psichotechnikos galėtų padėti asmenybės tobulėjimui ir dvasiniam augimui?  Kaip minimų minimumą Sergejus Kovaliovas rekomenduoja kasdien peržiūrėti praėjusią dieną, būtinai įvertinant savo efektyvumą ir laimingumą.  

Suprantama, kad peržiūrėti dieną ir ją įvertinti reikia tam, kad būtų galima parinkti tinkamas psichotechnikas ir jų pagalba padaryti norimus koregavimus.

Vis bandžiau atsakymą rasti pati.  Jau jau, atrodė, dar truputis ir pamatysiu prieštaravimų vienovę.  Tačiau vakar nusprendžiau, kad paprasčiau bus paklausti Sergejaus Kovaliovo IPI forume.  Taip ir padariau.

 

Mano klausimas: Kaip būtų galima paaiškinti vienovę tarp tikslo išsikėlimo ir veikimo, siekiant pasiekti norimą būseną, iš vienos pusės, bei rytų išminties, patariančios nesiimti veiksmų, kaip posakyje „ Jei ilgai sėdėsi ant kranto, tai upė praneš pro tave tavo priešo lavoną.“ , iš kitos pusės.  Jaučiu, kad prieštaravimo čia nėra, tačiau pakilti virš viso to ir pamatyti vienovę dar nepavyksta.

SERGEJUS KOVALIOVAS atsakė:  Tikslų kėlimas būtinas tik išgyvenimo lygiams.  O u-vei principo, kurį paminėjote, veikimas norų realizavimui įmanomas tik gyvenimo lygiuose.

Suprantu, apie kokius gyvenimo ir išgyvenimo lygius kalba Sergejus Viktorovičius, nes apie tai jis dėstė seminaruose, rašė knygose  (pvz. knygoje „Kaip gyventi, kad gyventum“, 2013).  Rytoj trumpai papasakosiu apie šiuos gyvenimo lygius.

Kam įdomu, apie u-vei principą galite paskaityti čia (rusų k.) .

Rūkymas – vien iš priklausomybių, kurios sunkiausiai atsisakyti.  Kodėl?  Todėl, kad yra visa eilė teigiamų dalykų, gaunamų rūkant.  Išvardinsiu pagrindinius iš jų.  Rūkymas padeda:

*atsipalaiduoti, sumažinti stresą
*pailsėti
*Persijungti nuo vieno darbo į kitą
*gauti malonumą
*nugalėti mieguistumą, nuovargį
*stabtelėti ir susidėlioti mintis
*pajusti bendrystę, rūkant dėl kompanijos
*kita (rūkoriai, įrašykit patys)

Kadangi rūkymas padeda patenkinti iškart keletą svarbių poreikių, išsilaisvinti iš šios priklausomybės yra sunku.  Prievartinis metimas (kodavimas) dažnai netgi pablogina situaciją.  Atėmus iš organizmo galimybę įprastu būdu atsipalaiduoti, pailsėti, išsivaduoti nuo streso, blogėja savijauta, kyla grėsmė pakeisti vieną priklausomybę kita.  Tarkim vietoj rūkymo atsiras priklausomybė valgymui.

Kad taip neatsitiktų, pagalvokite, kokiu būdu (būdais) galite pakeisti rūkymo teikiamas naudas. Todėl naudinga surasti, kaip  kitaip galiu pailsėti, atsipalaiduoti, sumažinti įtampą. Gal - išgerti arbatos, pasivaikščioti, pažiūrėti per langą ar pan. Reikėtų atkreipti dėmesį, kada  savaime rūkau mažiau.  Gal tada, kai esu įnikęs į įdomų darbą ar pan. Svarbu išmokti malonumą teikiančių atsipalaidavimo, pailsėjimo būdų.  Tai padėtų kur kas lengviau išsilaisvinti nuo priklausomybės rūkymui

Vienas žmogus įvykdė nusikaltimą, už kurį grėsė mirties bausmė.  Jį pagavo ir atvedė pas karalių nuosprendžiui.  Karalius nusikaltėliui pasiūlė pačiam pasirinkti: arba būti pakartam, arba praeiti dideles baisias metalines duris ir atsidurti už jų.  Nusikaltėlis pagalvojo ir pasirinko kartuves.  Kai ant kaklo buvo užmesta kilpa, pasmerktasis pasiteiravo, o kas buvo už baisiųjų durų.  Karalius nusijuokė ir pasakė, kad visiems teisiamiesiems siūlo šį pasirinkimą, tačiau dar nė vienas nepasirinko durų.  O už durų – laisvė.  Tačiau žmonės taip bijo nežinomybės, kad mieliau renkasi virvę.

Dalinuosi šiuo pasakojimu ir kartu taikau jį sau - ne taip retai pasirenku įprastą žinomą kelią užuot pabandžiusi išbandyti nežinomybę.  O juk galėjo tai būti durys, už kurių...  

Pateikiu gyvenimišką IPI forumo dalyvio klausimą kartu su labia man patikusiu Sergejaus Kovaliovo atsakymu.

KLAUSIMAS: Pasitaiko susitikti su žmonėmis, kurie  taip ir stengiasi tave užgauti, pažeminti, sumenkinti ir pan. Kaip reaguoti į tokius jų veiksmus?  Kumščiais? Nesinori nusileisti iki žvėriškų santykių. Nutylėti?  Tačiau tada kankina jausmas, jog netinkamai pasielgiau.  Kaip elgtis tokiose situacijose?

S.KOVALIOVAS ATSAKĖ: Pasistenkite žiūrėti į juos kaip į psichoterapeuto pacientus, kurie, deja, dar nepraėjo gydymo kurso…

Pasidalinsiu pasakojimu, kaip vienas europietis, atėjęs pas seną kovos menų mokytoją kiną, jo pasiteiravo, ko šis jį dar galėtų išmokyti:
- Aš – savo šalies bokso čempionas.  Mokytojau,  o ką galėčiau iš jūsų išmokti?
Senasis mokytojas patylėjo kurį laiką, nusišypsojo ir atsakė:
- Įsivaizduok, kaip vaikštinėdamas po miestą, netyčia atsiduri skersgatvyje, kur tavęs laukia keli žiaurūs plėšikai, ketinantys tave nužudyti ir apiplėšti.  Tai va, aš galiu išmokyti tave apeiti tokias gatves.