Klausimas. Sveiki, man 24 metai. Neretai paskaitau Jūsų rašomus straipsnius ir aktualius "Psichologas atsako" atsakymus. Gal jau radau kažkiek naudingo sau ir nors, norėtųsi sakyti, kad galėčiau tai spręsti vienu ar kitu būdu, tačiau, manau sutiksite, kai sakysiu, kad kiekvienas atvejis yra labai individualus. Būtent todėl, nusprendžiau parašyti.

Nors tų iškilusių klausimų lyg ir nemažai, tačiau norėčiau susikoncentruoti ties viena, man neduodančia ramybės, bėda. Ne kiek neduodančia ramybės, bet kiek neduodančia mėgautis akimirkomis ir pasidžiaugti gyvenimu. Tai, apie ką aš kalbu yra kompetetyvumas.

Esu labai kompetetyvus žmogus. Ir nors, galbūt, pirma šovusi mintis yra, kad tai gana vertinga savybė, tačiau jaučiu ir suvokiu, kad tai trukdo būti laimingam. Viskas man yra iššūkiai, viskas man yra varžybos. Bet kokios linksmybės su draugais/draugėmis, kurios įtraukia kelių žmonių veiklą, baigiasi neoficialiomis "varžybomis", kuriose visada stengiuosi būti geriausiu. Nuolat bandau tai įrodyti, nugalėti. Net jeigu ir varžybų nėra - aš vistiek varžausi, nes tai, ką padarau, turi būti geriausia. Čia, taip pat, susikerta perfekcionizmo, smulkmeniškumo savybės. Tačiau kompetetyvumas yra aukščiau visko.

"Varžybos" tampa gana aršios ir pajaučiu, kaip atimu veiklos smagumą, pastebiu, kaip pasikeičia su manimi "besivaržančių" žmonių nuotaikos ir ar žinau, kad to visai nereikia. Nesuprantu kodėl ir kam aš turiu įrodyti, kad aš esu ar kad aš turiu būti geresnis. Ir tiesą pasakius, nežinau, ar tai pasitikėjimo savimi klausimas, nes lyg ir suvokiu, ko esu vertas, ką galiu ir ko ne.

Bandau mąstyti, kas galėjo suformuoti tokią savybę (ar, galbūt, teisingiau sakyti - elgesį) praeityje. Esu sportuojantis žmogus ir anksčiau dalyvaudavau įvairiose varžybose, dabar taipogi judu link to. Bet vėlgi, manau sportas nėra to priežastis, o to rezultatas. Kad tai vienas iš būdų, kaip patenkinti savo "buvimo geresniu" jausmą, patenkinti poreikį varžytis.

Nepaisant to noro varžytis ir noro būti "geresniu", rezultatas manęs niekada netenkina t.y. net ir pasiekus/nugalėjus ar pan., pasitenkinimo jausmo nejaučiu (arba ta euforija išnyksta akimirksniu), o verčiau priešingai - jaučiu kažkokį lyg ir nusivylimą, klausdamas kodėl išvis tas varžybas pradėjau ir jaučiu kaltės jausmą, galvodamas apie tai, kaip jaučiasi žmogus, su kuriuo "varžiausi" (esmė ta, kad visi tie "varžymaisi", nėra jokie varžymaisi. Tai dažnai tiesiog smulkūs dalykai, kuriuose vis parodau, kad galiu geriau, kad mano sugebėjimai geresni ir t.t.), o jeigu dar išgirstu kokį komentarą, kuris sako apie tai, kad ką as čia bandau pavaizduoti ar įrodyti - pasireiškia labai stiprus kaltės jausmas.

Bet iššūkius aš mėgstu. Verčiau jau - dievinu. Ir retai kada jų atsisakau. Jei ko ir negaliu, neįgyvendinu ar nesugebu iškart, ties tuo susikoncentruosiu, skirsiu tam laiko, kol pagaliau tai galėsiu. Ir tos nuolatinės lenktynės su kažkuo... Nors rodos, lenktynėse esu vienintelis dalyvis. 

Būtų labai įdomu perskaityti Jūsų nuomonę, patarimus. Jeigu reikės, esu pasiruošęs ir apsilankyti psichologo sesijose, nes jaučiu, kad tai kažkas, kas man labai nepatinka ir mane riboja nuo tolimesnio judėjimo laimės link.

Gedas (vardas pakeistas)

 

Atsakymas. Labas, Gedai,  tu visiškai teisus, sakydamas, kad kiekvienas atvejis yra unikalus, be jokios abejonės, įskaitant ir tavąjį.  Laiške tu įvardinai savo problemą – greitą nusivylimą pasiekiamais rezultatais, nesugebėjimą paprasčiausiai džiaugtis, kylantį kaltės jausmą, kai dėl tavo rungtyniavimo kiti pasijunta nesmagiai.  Kaip tavęs netenkinančių pasekmių priežastį tu nurodai tavyje esantį poreikį rungtyniauti. Tu netgi spėji, kad noras įrodyti, jog esi geriausias, susiformavo tau dalyvaujant sporto varžybose. Tu taip pat įvardinai, kad nori tapti laisvas nuo tave ribojančio poreikio rungtyniauti ir atsiverti mėgavimuisi gyvenimu. Ir tai yra pirmas (labai rimtas!) žingsnis, siekiant norimų pasikeitimų.

Vis tik nesutinku, kad noras rungtyniauti atsirado tuo laikotarpiu, kai sportavai ir dalyvavai varžybose.  Kadangi tu pats norėtum liautis rungtyniavęs, tačiau lenktynės tau prasideda nesąmoningai, tartum savaime, todėl tikėtina, kad poreikis įrodinėti, jog esi geriausias, susiformavo kur kas anksčiau – tavo ankstyvojoje vaikystėje.  Šiuo gyvenimo laikotarpiu mažo žmogučio išgyvenimas priklauso nuo tėvų.  Ne iš gero gyvenimo tavyje įsitvirtino įsitikinimas, jog tam, kad tave mylėtų, reikia labai stengtis ir įrodinėti, kad esi geriausias.  Tu jau užaugai, o tavyje esantis vidinis vaikais vis dar elgiasi pagal kadaise nusistatytą programą. Iškart pasakysiu, kad psichoterapijos metu galima šias nuostatas pakeisti.

Tuo galėčiau užbaigti, tačiau norisi pastebėti, kad tavo poreikis rungtyniauti labai primena gyvenimo scenarijų „Sizifas-2“. Gyvenimo scenarijų pirminiai variantai kaip tik priimami ankstyvojoje vaikystėje.  Pagal scenarijų „Sizifas-1“ žmogus siekia tikslų, tačiau, būdamas netoli iki finišo, viską meta ir susidomi kitais dalykais. Metaforiškai kalbant, Sizifas beveik užritina akmenį į kalną, o likus keliems metrams iki viršūnės, jį paleidžia.

Sizifas -2 akmenį užritina ant kalno viršaus, tačiau akimirkai apsidžiaugęs, ima dairytis aplinkui: “Negi čia kalnas?  Negi čia viršukalnė? Štai ten, tolėliau, tai tikras kalnas.“ Ir nuritinęs akmenį žemyn, imasi naujos viršukalnės.  Taip ir tu, Gedai, nugalėjęs vienose varžybose, tik akimirką jauti pasitenkinimą, o po to vėl nesąmoningai veržiesi į kitas lenktynes.  Tavo  atveju,  Gedai, panašu, kad  tu išsirungtyniauji smulkmenose, tad energijos pasiekti tikrai reikšmingus tikslus gali tiesiog nebelikti.  Gyvenimo scenarijų taip pat galima pakeisti, dirbant su psichologu.

Pagarba tau, Gedai, kad pats susivokei, jog toks rungtyniavimas su kitais niekur neveda, ir sieki tai pakeisti.  Būti geriausiu visose srityse nėra įmanoma.  Klausimas, ar reikia  (kam reikia?) siekti būti geriausiu net kokioje nors konkrečioje srityje. Beatodairiškai to siekti tikrai nereikia.  Kaip perspėjimas  gyviesiems skamba vieno žymiausių prancūzų virėjo Bernaro Liuazo gyvenimo tragiška baigtis.

Bernaro Liuazo buvo paties aukščiausio kalno kulinarijoje užkariautojas. Jis tapo pačiu geriausiu iš geriausiųjų. Net 16-kai  ekstra klasės restoranų, kurių savininkas buvo Bernaras, buvo suteiktos trys žvaigždutės, išreiškiančios aukščiausią įvertinimą. Tai buvo žymaus virėjo ypatingo atsidavimo darbui rezultatas: Bernaras Liuazo dirbo 365 dienas per metus,  o paskutinius 17 savo gyvenimo  metų  neturėjo  atostogų.  Tačiau  išsilaikyti viršūnėj buvo nelengva.  Antrasis pagal reitingą Prancūzijoje  kulinarinis vadovas „Gault-Millau“  2003 metais Bernaro restoraną  „La Cote d'Or“ įvertino dviem balais žemiau (nuo 19-kos iki 17-kos iš 20 galimų) nei anksčiau.  Šito žymusis virėjas negalėjo išgyventi – būdamas 52 metų amžiaus Bernaras Liuazo nusišovė.

Kaip matome, riba tarp didžiavimosi profesiniais pasiekimais ir manjakinio ambicingumo gali būti išties  labai trapi.  Noras būti geriausiu iš vienos pusės skatina tobulėti, o iš kitos pusės gali privesti prie priklausomybės nuo reikšmingų žmonių ar juos atstovaujančių leidinių įvertinimo.  Ir tai atima tiek daug energijos, kad gali nebelikti jėgų gyvenimui.  Pritariu tavo ketinimui pasikeisti ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą.  Su psichologo pagalba tai pasiekti bus įmanoma kur kas greičiau nei siekiant to savarankiškai.  Sėkmės!

Šį straipsnį parašiau portalui psichika.eu

Klausimas: Laba diena. Turiu sunkumų, bendraujant su antrąja puse. Pradėjom dažnai pyktis. Jei mėginu aiškintis, pasakyt, kada blogai jaučiuos dėl jos elgesio, ji pyksta ir nesileidžia į kalbas. Šiuo metu bendraujam daugiau žinutėmis ir skambučiais, nes esam skirtinguose pasaulio kampeliuose.

Mums kalbant žinutėmis, ji dingsta ilgesniam laikui, neatsakius į paskutinius mano parašymus, neperspėjus, kur išvyksta ar ką veiks, pvz. valandai ar trijoms… Man tai sukelia pyktį, kai žmogus neatsisveikinęs pabėga. Suirztu, nes mane domina, ką mano mergina veikia, o ji paprasčiausiai nieko nesakius prapuola. Po viso šito, kai mėginu jai sakyt, kodėl tu man negali parašyt, kur išeini ir ką veiksi, ji viską išverčia taip, kad aš prašau jos kas penkias minutes man ataskaitą duot, seku kiekvieną jos žingsnį, paranojiku išvadina ir panašiai. Anot jos, mano prašymas pasakyti, kur ji išeina ilgesniam laikui, yra reikalavimas atsiskaitinėti, ką veikia kas penkios minutės. To tikrai jos neprašau. Man labiausia nemalonu tai, kad ji neatsisveikinus ir nepasakius savo planų po to nekelia ir neatrašo kelias valandas ar net ilgiau. Vėliau atsiradus ima pasakot, ką veikė.

Tikrai pats jau nebesuprantu ar aš netaip žiūriu į bendravimą. Gal many yra problemų, kad tokį bendravimą laikau nepagarba žmogui? O gal čia jos kaltė? Labai norėčiau atsakymo iš trečio žmogaus, kuris nepažįsta nei vienos pusės ir į viską paziurėjęs bešališkai atsakys, kuris esam neteisus. Ačiū labai už sugaištą laiką ir už atsakymą.

Edvinas (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas Edvinai, suprantu, kad tau pikta, kai draugė neatsisveikinus prapuola. Įsivaizduoju, kaip tau apmaudu ir skaudu, kai bandant išsakyti, kas tau nepatinka, gauni atkirtį, jog esi paranojikas. Tokioje situacijoje tavo jausmai normalūs ir natūralūs.

Kita vertus, turiu pasakyti, kad natūralus ir normalus tokioje situacijoje ir tavo draugės atsakas. Kaip taip gali būti, paklausi. Pabandykim pasiaiškinti, kame šuo pakastas.

Savaime suprantama, kad draugė smarkiai perdeda, sakydama, kad tu reikalauji jos atsiskaitymų kas penkios minutės. Tačiau šiais žodžiais ji jau išreiškia, kas jai nepatinka. Edvinai, kaip manai, kas nepatinka draugei? Paprastai žmonėms nepatinka, kai juos kontroliuoja. Galimas dalykas, kad ir mergina tavo norą žinoti, kur ji eina, ką veiks ir kiek laiko ten bus, priima kaip kontrolę. Tad jos vengimas suteikti tau norimą informaciją yra sąmoningas ar nesąmoningas jos laisvės sau pasitvirtinimas.

Ar iš tiesų draugės netikėtas dingimas reiškia nepagarbą tau? Nebūtinai. Įsivaizduokim, kad ji parašė tau, jog baigia pokalbį. Kokia bus tavo reakcija? Kur eini? Ką veiksi? O tai ji jau gali priimti kaip kontrolę. Tad merginai kur kas paprasčiau dingti nieko nesakius, tuo labiau, kad jos ketinimai gali pasikeisti, o tada jai tektų aiškintis, kas, kaip ir kodėl pasikeitė. Kur kas lengviau papasakoti apie tai, kas jau įvyko.

Yra dar vienas svarbus klausimas, susijęs su pačiu tavimi, Edvinai – kodėl tau svarbu žinoti, kur eina mergina ir ką ji ten veiks? Kaip jautiesi, nežinodamas, kur yra draugė? Tau neramu? Nerandi sau vietos? Nebegali susikaupti savo darbuose? Siunti jai žinutes ar net bandai prisiskambinti? Pradedi pykti? Tikriausiai, atpažinai save. Ar tai merginos problema, kad tu negali ramiai išlaukti, kol ji paskambins ir papasakos (arba – ne), ką veikė. Taip, taip! Ji turi teisę ir nepasakoti, kur buvo, jei to nenori. Juk ji – ne mažas vaikas, o tu jai – ne tėtis. Ji turi tokią teisę, net jei ji – tavo draugė ar žmona.

Tikroji draugystė pasižymi abipusiu pasitikėjimu ir laisve. Bet kokia kontrolė ar noras kontroliuoti kitą natūraliai iššaukia to žmogaus pasipriešinimą, galima sakyti, kad atstumia jį nuo tavęs, o ilgainiui net priverčia nuo tavęs bėgti. Šito tu nenori, tad bus kur kas veiksmingiau paleisti tavyje gyvenantį kontrolierių, nes vienaip ar antraip visko gyvenime sukontroliuoti neįmanoma. Deja, šitai padaryti be psichologo pagalbos gali būti sunku, nes labai tikėtina, kad noras viską laikyti savo rankose atėjo iš tavo ankstyvosios vaikystės ir pasireiškia kaip nepasitikėjimas savimi.

Edvinai, tu kreipeisi į mus, prašydamas išaiškinti, kuris iš jūsų yra teisus, o kuris – ne. Atsakysiu klausimu į klausimą: kas svarbiau: būti teisiu ar būti laimingu? Dar Buda ragino stengtis būti laimingu, o ne teisiu. Apie tą patį kalbėjo Jėzus Kristus: “Tu gali būti teisiu arba gali būti laimingu.“ Linkiu tau, Edvinai, būti laimingu, nes dviejų mylinčių vienas kitą žmonių santykiuose laimėjimas prieš kitą yra tolygus pralaimėjimui.

Šis mano straipsnis buvo parašytas portalui ^^psichika.eu ir jame patalpintas.

Praėjusią savaitę mane kalbino  žurnalistė Lina Dranseikaitė. Interviu buvo išspausdintas savaitraštyje "Panevėžio balsas". Kadangi laikraštį ne visi nusipirksim, kviečiu mūsų pokalbį paskaityti čia.

Lietuva iš kitų valstybių išsiskiria tuo, kad jos gyventojai ilgiau dirba ir turi mažiau laisvalaikio nei išsivysčiusių šalių piliečiai, o laisvalaikį dažniau nei užsieniečiai praleidžia prie televizoriaus. Šalies biurų darbuotojų apklausa rodo, kad jei lietuviams paroje atsirastų papildoma valanda, didžioji dalis ją skirtų sau, šeimai ar miegui.

Lietuviai dažnai vadinami viena darbščiausių tautų, tačiau ne retai atsidavimas darbui virsta liguista priklausomybe. O ilgai besitęsiantis darboholizmas veda net į savęs susinaikinimą. Kaip rasti sveiką balansą tarp darbo ir šeimos bei asmeninio gyvenimo, kalbamės su  psichoterapeute, integralinio neuroprogramavimo specialiste Linga Švaniene.


Šiuolaikinėje visuomenėje žodis darboholikas daug kam tampa kaip komplimentas. O tie, kurie darbe nepasilieka nė minutės ilgiau, jau vertinami kaip neatsakingi ir prasti darbuotojai. Deja, ne retai visiškas atsidavimas darbui kenkia ne tik žmogaus sveikatai, bet ir asmeniniams santykiams. Kaip atskirti, ar žmogus jau yra darboholikas, o kada tai yra tik darbštumas?

Visi žinome, kad peiliu galima ir duoną atriekti, ir susižeisti, ar net žmogų užmušti.  Peilis dėl to, kad jis yra peilis, nekaltas.  Jis tik įrankis, kuris gali būti panaudotas tiek konstruktyviai, tiek destruktyviai.  Darbštumas taip pat yra tik įrankis, kuris gali būti naudojamas įvairiai. 

Norėdami geriau suvokti, kada darbštumas padeda žmogui siekti ir pasiekti norimų tikslų, o kada tampa Damoklo kardu, sukeliančiu grėsmę pražudyti žmoguje asmenybę, paverčiant jį smarkiai besisukančiu sraigteliu, jo veiklos priedu, pažiūrėkime, kokią vietą darbštumas užima įvairiais žmogaus gyvenimo etapais.  Prof. S. Kovaliovas, integralinio neuroprogramavimo kaip atskiros psichoterapijos krypties autorius, nurodo keturias pagrindines žmogaus gyvenimo stadijas: ikisocialinę, socialinę, postsocialinę ir viršsocialinę.  Kiekvienoje gyvenimo stadijoje žmogus sprendžia skirtingus uždavinius. 

Ir kokie yra tie uždaviniai?

Ikisocialinėje stadijoje, kuri paprastai trunka iki pilnametystės, vaikas adaptuojasi gyvenimui žemiškosiomis sąlygomis, gyvenimui šeimoje, grupėje žmonių.  Šioje stadijoje jau gali pasireikšti perdėto darbštumo polinkis.  Didelę reikšmę tam turi tėvų ar kitų vaikui reikšmingų žmonių įtaka, kurią galime pavadinti programavimu.  Vaikas negali išgyventi be suaugusių globos ir meilės, todėl   daugiau ar mažiau sąmoningai stengiasi atrasti būdus, kaip jam tai gauti.  Jei tėvai skatina darbštumą, giria už nuveiktus darbus, pasiekimus, vaikas natūraliai priima nuostatą, kad taip elgdamasis jis yra vertinamas ir reikšmingas.

Socialinėje stadijoje žmogus mokosi būti savo gyvenimo šeimininku, veikdamas visuomenėje.  Jaunas žmogus kuria savo gerovę, kuri susideda iš penkių elementų: sveikata, santykiai su kitais žmonėmis, meilė ir seksas, darbas, materialinė gerovė.  Kaip matome, šioje gyvenimo stadijoje svarbią vietą užima darbinė veikla ir pinigai, ir šiose srityse darbštumas yra puikus bruožas, leidžiantis pasiekti reikšmingų rezultatų.  Visuomenė skatina būtent šias gerovės sritis, nes gauna savo dalį mokesčių pavidalu. 

Postsocialinė stadija paprastai prasideda, kai žmogus persirita per keturiasdešimtmetį.  Vaikai jau būna paaugę ar net palikę tėvų šeimą, buitis, materialinė gerovė daugiau ar mažiau sutvarkyta, tad žmogui natūraliai ima kilti egzistenciniai klausimai: „Ir tai viskas?“, „O kas toliau?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Nejaugi liko tik laukti senatvės ir mirties?“ Dalis žmonių „pasuka“ atgal, stengdamiesi atsigriebti tose srityse, kurios anksčiau liko be reikiamo dėmesio.  Tokiu būdu solidūs dėdės ima rėžti sparnus apie ilgakojes jaunikles, tinkančias į dukteris.  Arba žmogus dar labiau užsibarikaduoja savo darbinėje veikloje, nes tik ten jaučiasi svarus ir reikšmingas.

Tad žiūrint į žmogaus veiklą iš jo gyvenimo stadijų ir jų pagrindinių uždavinių pozicijos, matome, kad darbštumas, padedantis socialinėje stadijoje įsitvirtinti visuomenėje ir užsiauginti tvirtą materialinį pagrindą po kojomis, šiuo laikotarpiu gali peraugti į darboholizmą, kuris ilgainiui ims žlugdyti žmogaus bendrąją gerovę, nes kentės sveikata, šeima, santykiai su kitais. 

 

Gerai atliktas darbas teikia pasitenkinimą bet kokiam žmogui, o sėkmingas judėjimas link tikslo suteikia papildomų jėgų ryžtingai siekti užsibrėžto tikslo iki galo. Kada tai jau tampa problema?

Iš tiesų norint pasiekti užsibrėžtų tikslų dažnai prireikia daug pastangų.  Tiek pastangų, kad laikinai tenka atidėti į šalį kitų gerovės sričių palaikymą ir vystymą.  Lyderiavimo mokytojas iš Rusijos R. Gandapas pataria dviems metams save „pašaukti į kariuomenę“, kas reiškia, kad šiuo metu reikia minimalizuoti visus kitus poreikius ir save pašvęsti tikslo siekimui.  To tikrai prireikia, norint kažką svarbaus ir svaraus pasiekti – laikas skiriamas mokymuisi, patirties įgijimui, veiklos vystymui ir t.t.  Tačiau kaip tarnystė kariuomenėje baigiasi, taip ir savęs ribojimas neturi tęstis metų metus. 

Į klausimą, kada atsidavimas darbui tampa problema, gali atsakyti tik konkretus žmogus, kada JAM tai taps suvokiama problema. Kol darboholikas nesuvoks, kad jis tapo priklausomas nuo darbo (kaip alkoholikas nuo alkoholio), tol niekas negalės jam padėti, įskaitant ir patį save.  Jei žmogų tenkina toks gyvenimo būdas, darbas suteikia pasitenkinimą, gyvenimo prasmę, jis ir toliau įnirtingai plušės darbinėje veikloje.  Psichologas tik gali nurodyti tendencijas, kad griūnanti gerovė kitose gyvenimo srityse ilgainiui sukels vidinį nepasitenkinimą, veiklos prasmės praradimą, laisvės trūkumą ir kt. nemalonius jausmus. Būtent tai priverčia sėkmingus verslininkus mesti savo veiklą ir išvykti kur į „negyvenamą salą“, siekiant iš naujo atrasti save, susivokti, ko iš tiesų jam reikia.

 

Kam yra didesnė rizika tapti darboholiku. Ar tam turi įtakos profesija, lytis, amžius, asmeninės savybės?

Antroji – socializacijos – stadija yra būtent tas laikas, kai turintis polinkį apsiriboti darbu ir materialine gerove  žmogus gali įkristi į šias vėžes taip, kad jam vėliau bus sunku išlipti.  Amžius – nuo 20 iki 40 metų. Mažai tikėtina, kad iki tol nepersidirbdavęs žmogus staiga taptų darboholiku.  Tik nereikėtų maišyti darboholizmo su pasireiškiančiu darbštumu veikloje, kuris žmogui teikia malonumą ir prasmę.  Tokia veikla ir pasitenkinimas darbu gali būti būdingas ir žmogui, kuriam per 60 metų. Vyresnio amžiaus žmonėms  kur kas svarbesnis mėgavimasis darbu, malonumo iš veiklos gavimas už darbo pasiekimus, pripažinimą ar materialinį atlygį. Pastarieji dalykai paprastai ateina kaip šalutinis atsidavimo mėgstamai veiklai poveikis.

 

Kodėl į darboholizmo pinkles dažniausiai įkliūna jauni žmonės?

Kiekvienam žmogui pirmose dvejose gyvenimo stadijose svarbu gauti įvertinimą iš šalies.  Darbinėje veikloje yra paprasčiau gauti įvertinimą, nes rezultatai  čia paprastai būna lengviau apčiuopiami, akivaizdūs, tačiau kartu tai parodo žmogaus vidinės brandos trūkumą, nepakankamai aukštą savivertę.  Supermenui, kuris pasitiki savimi, savo jėgomis, nereikalingi kitų žmonių pagyrimai (ar net pavydas). Jis išlieka kuklus. Nepakankamai savimi pasitikinčiam žmogui reikia įvertinimų iš šalies, tada ir jis pats gali leisti sau pasitikėti savimi.

Į darbinę veiklą iki ausų linkę pasinerti tie žmonės, kurie nedrįsta atsiverti meilei, santykiams su kitais žmonėmis.  Darbe jie tarytum pasislepia nuo kitų vidinių ar išorinių problemų sprendimo.

 

Darboholikai yra itin vertinami darbdavių, nes ant vienos lėkštelės padėjus darbą, o ant kitos – šeimą, visada nusvers pirmoji. Bet ar iš tiesų save visą darbui atiduodantys žmonės yra darbingi ir gali pasiekti geriausių rezultatų?

Viskas priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra žmogus. Jeigu darbas yra įdomus, „vežantis“, žmogus turi norą užsidirbti kuo daugiau pinigų ir visame tame mato prasmę, jis dirbs labai gerai, su didžiule energija. Puikus to pavyzdys – pasakojimas apie tris akmenskaldžius. Visi jie skaldo akmenis. Eina pakeleivis pro šalį ir klausia jų, ką jie čia veikiantys. Pirmasis atsako: „Aš skaldau tuos prakeiktus akmenis“. Antrasis akmenskaldys atsako: „Aš uždirbu duoną savo šeimai ir vaikams“. Ir trečiasis žmogus į tą patį klausimą atsakė: „Aš statau šventovę“. Tą patį darbą darydamas žmogus įdeda į jį skirtingą prasmę. Tad sunkiausia bus dirbti tam, kuris tame nematys prasmės. Ir atvirkščiai, žmogus, turėdamas tikslą, tą patį darbą gali padaryti įdomų ir lengvą.

 

O kaip ilgos valandos darbe gali paveikti žmogaus sveikatą ir psichinę būklę?

Čia kaip ir su tais akmenskaldžiais – vieną ilgos darbo valandos ir alinantis darbas veiks negatyviai, kitas tiesiog mėgausis tuo darbu. Fizinis kūnas yra daugiau linkęs klausyti dvasinių dalykų. Tad žmogus, kuris dirba gal ne tokį fiziškai sunkų, bet nuobodų, bukinantį, monotonišką darbą, kurį dirbdamas tik kvailėja ir jaučia beprasmiškumą, tarsi būtų tik priedas prie mašinos, jausis daug labiau išsekęs nei tas, kuris dirba fiziškai sunkų, bet jo akimis prasmingą darbą.  

Tačiau negalima ir perlenkti lazdos.  Žmogus turi fizinį kūną, kuriam reikalinga tinkama priežiūra, fizinis krūvis.  Natūralu, kad reikia tinkamai juo rūpintis.  Kaip jau minėjau, žmogaus gerovę sudaro ne tik pasitenkinimas darbu ir materialinės gerovės sukūrimas.  Svarbu atitinkamai skirti dėmesio bei artimiausiems žmonėms, draugams, savo pomėgiams nesusijusiems su darbu. Tada bus įmanoma išlaikyti sveikus psichiką ir fizinį kūną.

 

Darboholizmas ir šeima. Ar tai suderinama? Ką išgyvena su darboholiku gyvenantys vaikai ir antroji pusė?

Vaikams reikalingi abu tėvai, tad jeigu tėtis visas pasinėręs į darbą ir namo grįžta tik tada, kai vaikai miega, jie praktiškai tėvo neturi. Tačiau lygiai taip pat tėvo gali neturėti ir dienas namuose be darbo leidžiančio vyro vaikai. Net trumpas buvimas su vaikais ir šeima kokybine prasme gali atstoti tą ilgą nebuvimą su artimaisiais.

Jeigu šeima siekia kažkokio svarbaus tikslo, kuriam reikia skirti visą energiją, pavyzdžiui, šeimos galva išvyksta į užsienį uždirbti šeimos gerovei pinigų, abu sutuoktiniai turi sutarti, kad iš vyro ir tėčio dėmesio gaus minimaliai ir porą metų teks pakentėti, kad po to galima būtų mėgautis to darbo vaisiais. Tačiau tai neturi tęsti dešimt metų ar visą gyvenimą. Sutuoktiniai turi žiūrėti viena kryptimi. Jeigu žmona supranta, kad visa tai laikina, bendras tikslas šeimą gali ir suartinti, netgi praktiškai nebūnant kartu. Bet jeigu kiekvienas žiūrės tik savo problemų, ta šeima gali neatlaikyti tokio išbandymo. Bet vėlgi, jeigu ji nebuvo stipri, gal būtų iširusi ir šeimai gyvenant kartu. Kada yra noras išsiskirti, visada atsiras priežastis. Todėl vienareikšmiškai sakyti, kad darboholizmas veda į šeimos išsiskyrimą, jokiu būdu negalima. Genys margas, bet gyvenimas dar margesnis.

 

Kokios yra darboholizmo priežastys?

Viena pagrindinių darboholizmo priežasčių – noras pabėgti nuo savęs, kad nereikėtų spręsti kitų savo problemų. Taip yra lengviausia – tiesiog pabėgti nuo visko ir užsidaryti tik darbo rūpesčių rate.

Lygiai kaip pasąmonė tam tikrą ligą priima kaip antrinę naudą. Atrodo, kokia dar gali būti nauda susirgus tokia baisia liga kaip vėžiu. Bet liga leidžia žmogui atsipūsti, nusiimti tam tikrą atsakomybės naštą. Žmogus nebeatlaiko visuomenės, šeimos ar sau paties keliamų reikalavimų, o liga jam leidžia nebeatitikti tų reikalavimų. Taip ir darbas yra labai patogus būdas pasislėpti nuo kitų problemų sprendimo. Noriu atkreipti dėmesį, kad pabėgimas nuo problemų sprendimo į darbą tik laikinai padės nuo jų atitolti.  Ilgainiui pasąmonė ras būdų, kaip priversti žmogų pažiūrėti į realias savo problemas.  Kad ir ligų, fizinių ar psichinių, pavidalu.

 

Ar nuo šios priklausomybės yra vaistų ir nuo ko reikėtų pradėti gydymą?

Vaistų tikrai nėra. Pats geriausias vaistas – tai supratimas, kad tai yra problema ir noras ją spręsti. Bet kaip alkoholikui sunku pripažinti, kad jis priklausomas nuo alkoholio, taip ir darboholikui – nuo darbo. Tik alkoholiką gydytis spaudžia aplinka, o darboholikas uždirba pinigų, todėl visuomenėje yra labai vertinamas. Suvokti, kad darboholizmas yra problema, ganėtinai sunku. Per savo darbo praktiką dar neturėjau tokio žmogaus, kuris ateitų ir pasakytų, kad esu darboholikas ir noriu nuo šios priklausomybės pasveikti.

Dažniausiai ši priklausomybė išplaukia iš kitų dalykų. Žmonės ateina dėl prasidėjusios depresijos, nuotaikų kaitos, kai niekas nebeįdomu ir nebeteikia prasmės. Pradėjus aiškintis viso to priežastis, paaiškėja, kad žmogus yra darboholikas, taip pasinėręs į darbą, kad nebeteikia prasmės kitoms gerovės kryptims.

 

Tad kaip išlaikyti sveiką balansą tarp darbo, šeimos, draugų, pomėgių?

Tiesiog didinti savo sąmoningumą ir suvokti, kad jeigu didžiąją dalį savo energijos ir laiko skyriau tam, kad galėčiau pasiekti tam tikrų rezultatų, pagaliau po poros metų ar kito nustatyto laikotarpio leisti sau skirti dėmesį kitiems dalykams: sveikatai, šeimai,  vaikams, bendravimui su kitais, meilei, seksui – tai, ko teko atsisakyti. O jeigu jaučiate, kad galite vėl įklimpti į darboholizmo liūną, planuokite savo laiką ir sąmoningai ieškokite kitų malonumų, kuriuos gali suteikti kažkokia kita veikla.

 

KALBĖJOSI LINA DRANSEIKAITĖ

Kaip gaila, kad mokykloje moko visokiausių dalykų, o nepateikia taip reikalingų kiekvienam žmogui visais gyvenimo laikotarpiais efektyvaus bendravimo pagrindų. Ir turi kiekvienas išradinėti dviračius, kai būtų galima dar mokyklos suole susipažinti su daromomis bendravimo klaidomis bei išmokti efektyvių bendravimo schemų.
 
Tik nesakykit, kad bendraujant pagal tam tikrus modelius ar schemas bendravimas taps nenatūraliu.Kiekvienas jau šiandien bendrauja pagal tam tikras schemas, tik dažniausiai jos neduoda norimų rezultatų.

Neįmanoma viename straipsnyje aprašyti visus bendravimo subtilumus, tačiau kai kuriuos būdus, pateiktus prof.S.Kovaliovo knygoje "Efektyvaus bendravimo NLP", aprašiau straipsnyje-atsakyme portalo Psichika skaitytojai.  Kviečiu paskaityti čia.

Situacija, kai moteris, turėdama mylimą vyrą ar draugą, ima svajoti apie kitą, nutinka daugeliui švelniosios lyties atstovių. Vienoms tai pasireiškia ir išlieka romantinių įsivaizdavimų, lengvų padūsavimų ar malonių fantazijų lygyje. Tiesioginis kontaktas su konkrečiu žmogumi gali būti arba jo gali net nebūti. Paprastai po kurio laiko toks „įsimylėjimas“ praeina. Kitos įklimpsta kaip reikalas...

Ką daryti, kad neįklimptum, kaip įklimpus išsivaduoti, kalbu straipsnyje "Myliu savo vyrą, tačiau patinka kitas". Kviečiu paskaityti čia.

Mergina užtiko savo draugo telefone įjungtą gėjų portalą ir jai kilo, įtarimas, kad jos vaikinas gali būti homoseksualus.  Šį klausimą ji ir uždavė savo laiške. 

Atsakyme paliečiau ne tiek tiesioginį klausimą, o kalbėjau apie santykius, jų puoselėjimą, branginimą, asitikėjimą ir kitus savrbius dviejų žmonių bendravimo aspektus.  Kviečiu paskaityti čia.

Papasakosiu vieną padavimą: Miško pakrašty augo du medeliai. Juos abu vienodai šildė saulė, gaivino lietus, maitino žemė. Tačiau vienas iš jų galvojo, jog neturi teisės visu tuo pilnai mėgautis, nes taip nuskriaustų kitus medžius. Todėl gūžėsi nuo saulės, užsidarydavo savyje nuo lietaus, vangiai skverbėsi į dirvą, kurioje buvo apstu maisto. O kitas medelis su džiaugsmu naudojosi visomis gamtos teikiamomis gėrybėmis ir todėl užaugo didelis, stiprus ir, atėjus laikui, apsipylė žeidais, o vėliau ir vaisiais, kuriuos dosniai dalino praeiviams. Tuo tarpu paliegėlis sugebėjo išskleisti tik kelis žiedelius, o jo vaisiai buvo mažučiai, o ir tie tokie rūgštus, kad praeivis, juos nuskynęs ir tik prakandęs, numesdavo žemėn.
O apie tai, koks šio pasakojimo moralas ir kodėl jį papasakojau, atsakydama į ilgą jaunos merginos, patyrusios  nelengvą gyvenimą savo namuose, kviečiu paskaityti čia.