| VISADA YRA IŠEITIS! |
|
 Konfliktus tarp sutuoktinių įžiebia net banaliausios smulkmenos. Kaip mažytė žiežirba sukelia galingą sprogimą. Kodėl taip nutinka, ką daryti, kad konfliktų būtų galima išvengti aprašiau straipsnelyje, kuriuo atsakiau į pateiktą portalo Psichika skaitytojos laišką. Tikiu, kad naudinga bus paskaityti ir jums.
Visą klausimą ir mano atsakymą rasite čia.  Foto: © Zave Smith/Corbis Nėra namų, nėra giminės, kurios nebūtų aplankiusi mirties. Baisiausias dalykas, susijęs su mirtimi - suvokimas, kad nieko nepakeisi.
Kaip padėti sau greičiau sugrįžti į normalų gyvenimą po brangaus žmogaus mirties, pasakoju straipsnyje, kurį parašiau, atsakydama į portalo Psichika.eu skaitytojos laišką. Kviečiu paskaityti čia.  Mano draugas Arūnas Maniušis neperseniausiai grįžo iš Nepalo ir kaip po kiekvienos kelionės pakvietė pasižiūrėti, kokių vaizdelių jis prigaudė savo fotoaparatu, nepamainomu kelionių palydovu. Tarp nuotraukų buvo ir ši, savo tematika labai atitinkanti mano svetainės logo: "Visada yra išeitis!". Iš tiesų nuostabu - kai yra tikras noras, atrandama išeitis, kaip jį įgyvendinti. Ir nesvarbu, kad stalas iš bloko, o tinklelis oš plytų, jei jūs suabejosite, kad vaikai žaidžia stalo tenisą, tai jūs visai neturit vaizduotės.  А.Kubaičio nuotr. Mintis parašyti straipsnį šia tema iškilo, ne pirmą kartą pastebėjus tam tikrus dėsningumus šeimose, kuriose jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikas bijo savarankiškai važiuoti visuomeniniu transportu.
Dažnai tėvai savo supratimą perkelia vaikui, neįvertindami, kad jo gyvenimiškoji patirtis yra visai kitokia, ir natūralu, kad vaikas nesugeba įgyvendinti užduočių, kurios suaugusiajam atrodo visai paprastos. Pavyzdžiui, mama vežiojo devynmetį sūnelį į dailės pamokas nuosavu automobiliu. Šiuolaikinė moteris turi daug įsipareigojimų, tad natūralu, kad ji nori, jog sūnus namo sugrįžtų pats autobusu. Jai tai rodos visai paprasta: įsėdai į autobusą ir išlipai šeštoje stotelėje. Tačiau berniukas kategoriškai atsisakė tai vykdyti. Bijau! – sako. Straipsnyje aprašiau paprastus žaidimus, kurie padėtų vaikui "prisijaukinti" viešąjį transportą ir ramiai važinėti pažįstamais maršrutas. Straipsnį nusiunčiau portalui vlmedicina.lt. Kviečiu paskaityti čia.  Avialinijų saugos instrukcijoje nurodyta, kad avarijos atveju keliaujanti su vaiku mama visų pirma turi užsidėti deguonies kaukę sau, o tik paskui vaikui. Ar žinot, kodėl yra toks reikalavimas? Jei mama pasirūpins savimi, ji maksimaliai galės padėti savo vaikui.
O štai laiško, kurį atsiuntė portalo psichika.eu skaitytoja, autorė nori padėti savo vaikiškas pretenzijas ir reikalavimus keliančiai mamai, tačiau aišku, kad visų pirma turėtų padėti sau. Netgi tam, kad galėtų nors kiek padėti mamai. Merginos laišką ir mano atsakymą kviečiu skaityti čia.  Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, ko dar nori ta mergina, kai turi idealų ištikimą, rūpestingą draugą. Jo minusai tokie menkučiai, o pliusus nors vežimu vežk. Ir vis tik... Kai vyras pernelyg priklauso nuo draugės (ar žmonos) buvimo kartu, jai norisi ištrūkti iš šio dusinančio glėbio. Taip pasireiškia priklausomybė nuo kito žmogaus. Priklausomi gali būti tiek vyrai, tiek moterys.
Merginos laišką ir mano atsakymą kviečiu paskaityti čia.  Gavus jaunų žmonių pilnus nevilties, nuoskaudų ir beviltiškumo laiškus dėl patiriamų patyčių, vis prisimenu tuos žmones, kurių net vardų nežinau, kurie nepaleido idėjos ir suorganizavo telefoninę emocinę pagalbą, kurie inicijavo renginius mokyklose prieš patyčias. Apie tai reikia kalbėti, reikia šaukti. Vaikai mokyklose turi būti saugūs!
Atsakyme patyčias patiriančiai mergaitei stengiausi ne tik ją paguosti, bet ir kreipiau ieškotis pagalbos. Tuo pačiu primenu emocinės pagalbos telefonų numerius: Tel. 116 111, „Vaikų linija“ dirba kasdien nuo 11.00 iki 21.00 val. Tel. 8-800 28888, „Jaunimo linija“ dirba kasdien visą parą Mergaitės klausimą ir mano atsakymą kviečiu paskaityti čia.  Ne taip retai pasitaiko, kad pyktis iš darbų yra parnešamas namo, ir kokia buitinė smulkmena priverčia jį išsiveržti ant mylimo žmogaus. Ir supranti, kad taip elgtis negalima tačiau nieko su savimi negali padaryti. Taip atsitiko ir laiško autorei, kurios pastebėjimus ir mano atsakymą jai kviečiu paskaityti čia. Straipsnyje aprašiau konkrečią psichotechniką, kurią paėmiau iš S.Kovaliovo knygos "Žmogaus tobulumo NLP".
 Ši problema yra gana dažna. Ir jos šaknys paprastai auga iš žmogaus vaikystės. "Kai buvai maža mergaitė, - rašiau psichika.eu skaitytojai į jo laišką - tave supantys suaugusieji atrodė stiprūs ir visagaliai. Tikėtina, kad mama ir tėtis, o gal ir kiti tave auginę suaugę žmonės slopino tavo iniciatyvą veikti savarankiškai, nekreipė dėmesio į tavo nuomonę, reikalavo, kad elgtumeis taip, kaip jiems patogu, gal net grubiai atstumdavo ar net aprėkdavo. Tu nesuprasdavai, kuo konkrečiai jiems neįtikdavai, tačiau prisiėmei sau kaltę, kad kažką darai ne taip. Tikėtina, kad kaltės jausmas ir baimė pasielgti netinkamai, atėjo iš šio laikotarpio."
Pilnas klausimas ir visas mano atsakymas čia. Kviečiu paskaityti.  Aš, Linga Švanienė - centre, Neringa Mikalauskaitė (Vilnius) - pirmoji iš kairės. |
