Parašiau draugei laišką apie tai, kodėl abejoju ar imtis dirbti su priklausomybe turinciu klientu. Dalinuosi šiomis mintimis ir su savo svetaines skaitytojais.
Tarp kolegu psichoterapeutu is Inovaciniu Psichotechnologiju Instituto is pradziu turejau "pravarde" Motina Terese. Noras visiems padeti buvo atejes is mano savanorystes laiku, kai visus skambinanciuosius priimdavau be isimties. Tai budinga ir pradedantiesiems psichoterapeutams, kurie Uraaaa ir imasi klientu, netgi visiskai nepasirengusiu keitimuisi. Pagaliau nuo to issigydziau. Yra teke tureti atveju, kai savo vaikams psichoterapijos labai nori ju tevai, ypac mama. Ir zinai, vaikas i psichoterapija "neateina". Ir as suprantu ir netgi pritariu vaikui. Vaiko nuomone ir norai yra svarbus.
Galima sakyti, kad priklausomybe nuo narkotiku yra kitas reikalas, nes zmogus jau priklausomas. Taciau ir cia labai svarbu, kad zmogus pats noretu keisti gyvenima, o ne tik jo artimieji. Jei jam gerai ir taip, tai jo valia yra sedeti subinej ir susisikti sau gyvenima. Taip ir pasakyciau klientui. Yra ir kitas pasirinkimas - keistis. Ir zingsnelis po zingsnelio kurti motyvacija bei psichologini pasirengima naujam gyvenimui. Jei matau kliento pastangas, savo pastangu (ieskojimo butent jam tinkamu tam momentui psichotechniku, konsultavimosi su patyrusiais kolegomis ar net paciu S.Kovaliovu) as idesiu su kaupu. Taciau ir didziausios psichoterapeuto pastangos bus nuniveliuotos kliento nepasirengimu darbui. Psichoterapija - ne glostymas ir pagalveliu kliento gyvenimo duobese kaisymas, o pagalba klientui keistis ir eiti nauju pasirinktu keliu.
Is kitos puses puikiausiai suprantu, kad priklausomybe turinciu asmenu artimiesiems taip pat reikalinga psichoterapija, nes is vienos puses jie yra "nukenteje", o is kitos puses, jie jau savotiskai adaptavosi prie artimojo problemos ir tapo zmogumi (identifikacija), kurio vaikas vartoja narkotikus. Butina keisti ir tevu identifikacija, kuri palaiko (netiesiogiai) priklausomo zmogaus priklausomybe.
Tarp kolegu psichoterapeutu is Inovaciniu Psichotechnologiju Instituto is pradziu turejau "pravarde" Motina Terese. Noras visiems padeti buvo atejes is mano savanorystes laiku, kai visus skambinanciuosius priimdavau be isimties. Tai budinga ir pradedantiesiems psichoterapeutams, kurie Uraaaa ir imasi klientu, netgi visiskai nepasirengusiu keitimuisi. Pagaliau nuo to issigydziau. Yra teke tureti atveju, kai savo vaikams psichoterapijos labai nori ju tevai, ypac mama. Ir zinai, vaikas i psichoterapija "neateina". Ir as suprantu ir netgi pritariu vaikui. Vaiko nuomone ir norai yra svarbus.
Galima sakyti, kad priklausomybe nuo narkotiku yra kitas reikalas, nes zmogus jau priklausomas. Taciau ir cia labai svarbu, kad zmogus pats noretu keisti gyvenima, o ne tik jo artimieji. Jei jam gerai ir taip, tai jo valia yra sedeti subinej ir susisikti sau gyvenima. Taip ir pasakyciau klientui. Yra ir kitas pasirinkimas - keistis. Ir zingsnelis po zingsnelio kurti motyvacija bei psichologini pasirengima naujam gyvenimui. Jei matau kliento pastangas, savo pastangu (ieskojimo butent jam tinkamu tam momentui psichotechniku, konsultavimosi su patyrusiais kolegomis ar net paciu S.Kovaliovu) as idesiu su kaupu. Taciau ir didziausios psichoterapeuto pastangos bus nuniveliuotos kliento nepasirengimu darbui. Psichoterapija - ne glostymas ir pagalveliu kliento gyvenimo duobese kaisymas, o pagalba klientui keistis ir eiti nauju pasirinktu keliu.
Is kitos puses puikiausiai suprantu, kad priklausomybe turinciu asmenu artimiesiems taip pat reikalinga psichoterapija, nes is vienos puses jie yra "nukenteje", o is kitos puses, jie jau savotiskai adaptavosi prie artimojo problemos ir tapo zmogumi (identifikacija), kurio vaikas vartoja narkotikus. Butina keisti ir tevu identifikacija, kuri palaiko (netiesiogiai) priklausomo zmogaus priklausomybe.
