Niekada negalvojau, kad mano problema yra didelė, galvojau, kad su amžiumi praeis. Esu drąsi, pastebima, matoma, aktyvi, bet man sunku bendrauti su žmonėmis akis į akį. Didelėse draugų kompanijose, kur visi jaučiasi patogiai, taip, žmonės galėtų pagalvoti, kad aš puikiai bendrauju, bet kai lieku viena su drauge/u, tarsi nebėra apie ką kalbėtis, atsiranda kažkoks nuovargis, pradedu galvoti ką gi čia nuveikus ir dažniausiai pasidaro labai nuobodu, o taip norisi būti įdomiai žmonėms… Taip norisi vadinti save “bendraujančia”… Net neįsivaizduoju kaip galėčiau tai pakeisti. Iš anksto ačiū už atsakymą.
Laiške aprašyta situacija man priminė nelabai gražų anekdotą:
-Koks tau seksas labiau patinka: poroje ar grupinis?
-Grupinis.
-Kodėl?
-Lengviau nusačkavoti.
(sačkavoti – nusimuilinti nuo, imituoti)
Taip ir su bendravimu - lengviau vaidinti įdomią dideliame būryje, o ne akis į akį. Kviečiu paskaityti mano atsakymą čia.