Psichoterapeutui didelis džiaugsmas, kai klientas pasiekia ar bent aiškiai pajuda link psichoterapijos proceso metu išsikeltų tikslų.  Ne taip retai būna, kad klientas pasigiria, jog sėkmė jį aplanko ir kitose, su tikslu nesusijusiose srityse.  Tai vaidiname šalutiniu efektu.

Taip atsitiko ir pastarajai klientei.  Ji pasigyrė, kad užsukusi nusipirkti iš anksto nusižiūrėto brangaus papuošalo, sužinojo, kad pataikė į išpardavimą.  Brangusis vėrinys jai kainavo tik trečdalį planuotos sumos. O kitą dieną rankinių parduotuvėje malonus pardavėjas, nors nebuvo skelbiama apie jokias nuolaidas, pasiūlė svarią nuolaidą rankinei, jei moteris ją pirktų.  Klientė seniai galvojo apie naują rankinę, tad mielai priėmė ir šią gyvenimo dovaną.

Sakysit, kas čia tokio - sutapimai, tiesiog moteriai pasisekė.  Ir aš taip sakyčiau.  Tačiau klientė patikino, kad anksčiau niekada gyvenime jai tokių siurprizų nepasitaikydavo: "Visada mokėjau pilną kainą ir net daugiau, nes buvo įprasta, kad pardavėjas neturi smulkių grąžai.  O čia - net du malonūs siurprizai vienos savaitės bėgyje".

Tokius pasakojimus girdžiu pakankamai dažnai, ir visada priimu kaip malonų siurprizą. Kliento sėkmė yra kartu ir psichoterapeuto sėkmė.  Štai kas labiausiai man patinka psichoterapeuto darbe.

Praeitą savaitgalį buvau Luko Derkso, psichoterapinio Socialinės panoramos metodo pradininko, seminare, kuris taip ir vadinosi "Socialinė panorama" .  nesiruošiu aiškinti, kas tai yra, tačiau trumpai pasakysiu, kad jau seniai buvo atkreiptas dėmesys, kad erdviniai dalykai labai aiškiai atsispindi mūsų kalboje: artimas žmogus, tolimas žmogus.  Kur gi išsidėsto žmonės, kai teigime artimi ar tolimi?  Lukas Derksas pasakė, kad tai vyksta įsivaizduojamomje erdvėje apie mus, ir tą erdvę pavadino Socialine Panorama. 

Toliau beliko išsiaiškinti kas, kur ir kaip išsidėsto toje erdvėje, bei išdirbti būdus, keičiant vaizdinių atstumą ar/ir charakteristikas galima pasiekti norimų pasikeitimų.  Tarkim baisuoklis vadovas Socialinėje panoramoje rodosi kaip didžiulis ir grėsmingas, kai tuo tarpu mano paties įvaizdis jo atžvilgiu - ščiuplutis, menkutis, susigūžęs.  Pasirodo, kad užtenka savo vaizdinį padidinti, suteikti jam trūkstamų išteklių/resursų, tinkamai apšviesti, įjungti jo viduje esančią lemputę, ir savivertė žymiai išauga.  O teroristo viršininko vaizdinį galima sumažinti, atitolinti, padengti rūku - ir išgaruoja baimės, apimdavusios vien nuo minties apie susitikimą su žmogumi..

Iš tiesų mes esam ne tokie, kokie esam, o tokie, kokius save įsivaizduojame. Tai akivaizdžiai parodyta L.Derkso paveikslėlyje apie pelę ir dramblį. Mažytė pelė nusveria dramblį, nes ji save mato didžiule ir galinga.  Kai tuo tarpu dramblys įsivaizduoja, kad jis silpnas ir mažytis. 

Sakysit, kad taip nebūna?  Prisiminkit, kad Napoleonas buvo ištiesų mažo ūgio, tačiau į savo dildas kareivius sugebėdavo žiūrėti iš viršaus.  O tai jam pavykdavo būtent todėl, kad jo įsivaizdavimu jo paties įvaizdis buvo didelis ir galingas.

Seminare gavau papildomų žinių, naujų psichotechnikų ir kai kurių psichotechnikų atlikimo niuansų, kuriuos būtinai panaudosiu darbe su klientais.  Seminaruose visada dalyvauju aktyviai, atlieku visas užduotis, tad ir iš šio renginio pasiėmiau maksimumą.

Ačiū Aurimui Vietrinui ir kitiems organizatoriams, pasikvietusiems Luką Derksą į Lietuvą ir įgyvendinusiems šį reikšmingą projektą!