Kaip padėti senatvinės depresijos kamuojamam žmogui? Močiutė (82 m.) visada buvo labai pozityvi, energinga, jokiais labais giliais, dvasiniais klausimais niekad nesidomėjo, nebuvo labai tikinti, mėgavosi gyvenimu, ir tiek, o dabar koks pusmetis labai sunku besusikalbėti: bekalbant kas kelias minutes keičiasi nuotaika, atsirado kalbos apie beprasmybę, nereikalingumą, ji nieko nebenori daryti… Neįmanoma įkvėpti, nes tuomet suirzta, kad šnekame jai nesąmones. Ji visada buvo aktyvi, visada visur pati svarbiausia – jaunystės laikais buvo labai vertinama ir dėl grožio, dalyvaudavo visuose renginiuose, dainuodavo. Dabar yra suprastėjęs jos regėjimas, nebėra jėgų, jos nuomonė nebėra pati svarbiausia, daug ko nebesupranta pasikeitusioje visuomenėje… Ir nepripažįsta nei mums, tikriausiai nei sau, kad, tarkim, blogai mato, nors tai akivaizdu. Tiesiog nepripažįsta ir nesusitaiko, kad paseno, ir turbūt viduje dėl to kenčia. Dovilė, 23 m.
Ką atsakiau merginai, kviečiu paskaityti čia.